Čiùkčių autonòminė apýgarda (Чукотский автономный округ, Čiukotskij avtonomnyj okrug) yra Rusijos šiaurės rytuose, prie Rytų Sibiro, Čiukčių, Beringo jūrų. Plotas 737 700 km2. 68 900 gyventojų (2001); gyvena rusai, čiukčiai, eskimai, evenai, koriakai, jukagirai. Centras – Anadyris (11 900 gyventojų; 2000); kiti miestai (tūkstančiais gyventojų; 2000): Bilibinas (7,7), Pevekas (5,6). Miesto gyventojų 67,6 % (2001). Apygarda suskirstyta į 8 rajonus.
Čiukčių autonominė apygarda užima Rytų Sibiro šiaurės rytinę dalį, Čiukčių pusiasalį, Vrangelio, Ajono, Ratmanovo ir kitas salas. Apygardos vakaruose yra Aniujaus, Olojaus, Uš Urekčeno kalnagūbriai, šiaurės rytuose – Čiukčių kalnynas, viduryje – Anadyrio plokščiakalnis, pietryčiuose – Koriakų kalnyno dalis, rytuose – Anadyrio žemuma. Arktinis ir subarktinis klimatas. Sausio vidutinė temperatūra nuo –15 °C (apygardos rytuose) iki –39 °C (vakaruose), liepos atitinkamai – 5 ir 10 °C. Per metus iškrinta 200–500 mm kritulių. Visoje apygardoje – daugiametis įšalas. Didžiausios upės: Anadyris, Velikaja, Omolonas, Didysis ir Mažasis Aniujus. Gausu ežerų. Miškatundrės, tundros ir arktinės dykumos. Vrangelio salos draustinis.
Kasama auksas, alavo, volframo, gyvsidabrio rūdos, akmens ir rusvosios anglys. Maisto (daugiausia žuvų), statybinių medžiagų pramonė. Kaulo drožinėjimo dailieji amatai. Elnininkystė. Žvėrininkystė. Žvejyba. Medžioklė. Šiltnamiuose auginamos daržovės, bulvės. Prie Bilibino yra atominė elektrinė (48 MW). Šiaurės jūrų kelio uostai: Pevekas, Uelenas, Providenija, Anadyris, Beringovskis. Laivuojamos Anadyrio, Velikajos, Didžiojo ir Mažojo Aniujaus upės.
799
Istorija
Į dabartinės Čiukčių autonominės apygardos teritoriją eskimų ir čiukčių protėviai atsikėlė paleolite. 20 a. pradžioje čia dar gyventa patriarchalinėmis gimininėmis bendruomenėmis. 17 a. atvyko pirmieji rusai – medžiotojai ir prekiautojai. Nuo 18 a. regionas priklausė Rusijos imperijai. 19 a. pabaigoje–20 a. per Sibirą nutiesus geležinkelius krašto ūkiniai ryšiai su kitais regionais sustiprėjo. Čiukčija tiek Rusijos imperijos, tiek SSRS laikais buvo tremties ir kalinimo vieta. 1930 sukurtoje Čiukčių nacionalinėje apygardoje buvo daug lagerių. Siekta įtraukti čiukčius į sovietinės visuomenės gyvenimą, surusinti. Po prievartinės kolektyvizacijos dauguma jų tapo sėslūs. Nuo 5 dešimtmečio smarkiai plėtota Čiukčijos pramonė ir kasyba, čia apsigyveno daug rusų ir kitų tautybių žmonių, čiukčiai savo nacionalinėje apygardoje virto tautine mažuma (2000 sudarė 7,6 % gyventojų). Nuo 1977 autonominė apygarda; 1977–92 priklausė Magadano sričiai, nuo 1992 pavaldi Rusijos Federacijos centrinei valdžiai.
Lietuviai
Čiukčių autonominė apygarda. Lietuvių politinių kalinių grupė (1952)
Po II pasaulinio karo Čiukčių nacionalinės apygardos šiaurėje, prie Čiauno įlankos, veikė Čiauno Čiukčių kasybos pramonės lagerių grupė. Daugelyje jos punktų buvo politinių kalinių iš SSRS okupuotos Lietuvos. Kaliniai į autonominę apygardą buvo gabenami iš Nachodkos ir Vladivostoko uostų laivų triumuose Japonijos, Ochotsko, Beringo, Čiukčių jūromis. Kasė kasiteritą (alavo rūda), urano rūdą, statė rūdos sodrinimo įmones, jose dirbo, tiesė kelius.
1077