civlinio procèso téisė, teisės šaka, kuri apima visumą teisės normų, reguliuojančių teismo, byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių veiklą nagrinėjant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimą ir reglamentuojančių civilinio proceso dalyvių teises ir pareigas.
Šaltiniai
Skiriami civilinio proceso teisės šaltiniai: bendrieji teisės principai (teisingumas, lygiateisiškumas ir kita), tarptautinė teisė, rašytinė teisė (įstatymas, įstatymo įgyvendinamasis teisės aktas), teismo precedentas, teisės doktrina.
Struktūriniai elementai, tikslas, principai
Civilinio proceso teisės normas dažniausiai sudaro 2 struktūriniai elementai: hipotezė ir dispozicija, bet gali būti ir sankcija. Civilinio proceso teisės normų tikslas – pažeistų ar ginčijamų asmeninių turtinių teisių gynimas, teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimas, teisingo sprendimo priėmimas, teisės aiškinimas. Civilinio proceso teisės pagrindiniai principai: teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, teisingumas, kurį vykdo tik teismas, proceso koncentracija ir ekonomiškumas, bendradarbiavimas, rungtyniškumas, dispozityvumas, proceso viešumas, valstybinės kalbos vartojimas, teisėjų nepriklausomumas ir nešališkumas, betarpiškumas, žodiškumas, bylos nagrinėjimo nepertraukiamumas ir teisėjų sudėties nekintamumas, šalių procesinis lygiateisiškumas, sprendimo priėmimo slaptumas, teismo sprendimų privalomumas, valstybės garantuota teisinė pagalba.
Civilinio proceso mokyklos
Dažniausiai skiriamos liberalioji ir socialinė civilinio proceso mokyklos. Liberalioji civilinio proceso mokykla svarbiausiomis laiko šalis, jų valia vyrauja visame procese (pradedant šaukimų ir kitos proceso medžiagos įteikimu kitai šaliai bei teismui ir baigiant įrodinėjimo procesu), teisėjas lieka pasyvus. Pagrindiniai liberaliojo civilinio proceso principai, lemiantys ginčo sprendimo teisme formą, yra rungtyniškumas ir dispozityvumas. Ši mokykla t. p. įtvirtino viešumo ir žodiškumo, teisės į įstatymo garantuotą teisinę pagalbą, teisėjo nepriklausomumo ir klausymo tik įstatymo bei kai kuriuos kitus civilinio proceso principus.
Socialinė civilinio proceso mokykla teigia, kad teisėjas negali būti tik pasyvus proceso stebėtojas ir ginčo šalių pateiktų įrodymų vertintojas, jis turi turėti visas būtinas teises, suteikiančias jam galimybę greitai išnagrinėti bylą, o priimant ir skelbiant sprendimą jis turi būti įsitikinęs (ar beveik įsitikinęs), kad teisinis ginčo sprendimo būdas atitinka faktines bylos aplinkybes. Ši mokykla įtvirtino aktyvaus teismo vaidmens, jo nešališkumo, bendradarbiavimo (kooperavimosi) principus.
Civilinio proceso teisės mokslas
Civilinio proceso teisę (galiojusią ir galiojančią) tiria civilinio proceso teisės mokslas. Jis t. p. lygina ją su kitose valstybėse galiojusia ir galiojančia civilinio proceso teise, teikia įstatymų leidėjams civilinio proceso teisės tobulinimo, o praktikams – konkrečių normų aiškinimo rekomendacijas. Civilinio proceso teisės moksle daugiausia naudojami istorinis ir lyginamasis metodai.
Susiformavimas
Kaip teisės šaka civilinio proceso teisė ėmė formuotis 19 a. pradžioje Vakarų Europoje. Pirmasis civilinio proceso kodeksas priimtas 1806 Prancūzijoje, vėliau Rusijoje (1864), Vokietijoje (1877), Austrijoje (1895).
Civilinio proceso teisė Lietuvoje
Lietuvoje pirmosios civilinio proceso teisės normos buvo išdėstytos Lietuvos Statute (1529, 1566 ir 1588). 1864 Rusijos imperijai priklausančioje Lietuvos dalyje įvestas Rusijos imperijos civilinio proceso įstatymas su pakeitimais (galiojo iki 1940). Klaipėdos krašte 1877–1944 galiojo Vokietijos, Vilniaus krašte 1931–39 – Lenkijos civilinio proceso kodeksai.
SSRS okupavus Lietuvą įvestas 1923 Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos civilinio proceso kodeksas, 1964 priimtas LSSR civilinio proceso kodeksas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę naujas civilinio proceso kodeksas (priimtas 2002, įsigaliojo 2003) parengtas pagal socialinės civilinio proceso mokyklos modelį.