Curzono linija (Kèrzono lnija), Paryžiaus taikos konferencijos Aukščiausiosios Tarybos 1919 12 pasiūlytas Lenkijos ir Sovietų Rusijos sienos projektas.
Pavadinta pagal Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministro G. N. Curzono pavardę. Jis 1920 07 Aukščiausiosios Tarybos vardu Spa konferencijoje reikalavo ties Curzono linija sustabdyti Raudonąją armiją, kuri per 1918–20 Lenkijos–Sovietų Rusijos karą buvo pradėjusi didelį puolimą į Lenkijos gilumą ir, jei pasiseks, toliau į vakarus.
Pagal projektą, Lenkijos rytinė siena turėjo eiti į vakarus nuo Gardino, Bresto, ryčiau Peremislio, vakariau Rava Ruskos ir iki Karpatų priekalnių. Projektas beveik atitiko etninę padėtį – Lenkijai palikta daugiausia lenkų gyvenamos vietos; kartais Curzono linija vadinamos ir Paryžiaus taikos konferencijos Aukščiausiosios Tarybos 1919 06 18 bei 07 27 nustatytos Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijos, kurios nuo Lietuvos atskyrė etnines lietuvių žemes – dalį Rytų Lietuvos.
Sovietų Rusijai karą pralaimėjus Lenkijos valstybės rytinė siena buvo nustatyta kur kas toliau į rytus ir į šiaurę nuo Curzono linijos – Lenkijai atiteko Vakarų Baltarusija, Vakarų Ukraina ir Vilniaus kraštas (iš viso apie 135 000 km2).
Po Antrojo pasaulinio karo pagal Teherano (1943) ir Jaltos (1945) konferencijų nutarimus 1945 08 Lenkijos–SSRS sutartimi nustatyta šių valstybių siena apytikriai atitiko rytinę Curzono liniją (šiek tiek nukrypta Lenkijos naudai). Ta siena išliko ir 1991 žlugus SSRS – ji tapo Lenkijos ir Baltarusijos, iš dalies Lenkijos ir Ukrainos siena.
1412