dalininkai, plastinio meno šakos – dailės – kūrėjai. Pagal profesinį pasirengimą skirstomi į profesionalus (turinčius aukštąjį ar aukštesnįjį specialųjį išsilavinimą), savamokslius liaudies dailininkus (lietuvių tautodailininkai) ir mėgėjus. Dailininkai t. p. formuoja ir apipavidalina gyvenamąją aplinką, kuria spektaklių ir kino filmų scenografiją, animacinius filmus, reklamą, drabužių modelius, iliustruoja ir apipavidalina leidinius, dėsto aukštosiose ir vidurinėse mokyklose. Buriasi į dailės draugijas (bendri dailininkų ir dailės mylėtojų susivienijimai, skleidžiantys dailę visuomenėje) ir dailininkų draugijas, profesines grupuotes. Leidžia leidinius, kuriuose skelbiami dailininkų manifestai, publikuojama kūryba. Nuolat pristatydami savo kūrybą visuomenei (dailės parodos) formuoja jos estetinį skonį. Dailininkai rengiami dailės mokyklose ir dailės akademijose. Dailininkų kūrybą tiria dailėtyra.
Istorinė apžvalga
Nuo seniausių laikų dailininkai dirbo valdovų rūmuose ir šventyklose. Senovės Egipte ir Mesopotamijoje dailininkų rengimo sistema buvo griežtai reglamentuota: amato žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą (tų laikų dailininkai dažniausiai nežinomi). Antikos laikais dailininkų veikla buvo svarbi formuojant harmoningą aplinką. Kūrėsi žymių skulptorių, tapytojų, keramikų ir vazų dekoruotojų dirbtuvės, išliko dailininkų pasirašytų kūrinių. Viduramžiais svarbiausi dailininkų susitelkimo centrai buvo vienuolynai, Dailininkų rengimą reglamentavo cechai. Kūrybinė veikla buvo skirstoma į laisvuosius (artes liberales; proto pastangų reikalaujančios sritys – gramatika, retorika, dialektika, aritmetika, geometrija, astronomija, muzika) ir paprastuosius (artes vulgares; fizinių pastangų reikalaujančios sritys – architektūra, skulptūra, tapyba ir amatai) menus. Dailininkai priklausė pastarajai sričiai. Renesanso epochoje pasikeitė požiūris į dailininkus, jie tapo svarbesni visuomeniniame gyvenime. Italijoje susiformavo dailininkų biografijų žanras. Plėtojosi žymių dailininkų dailės mokyklos, t. p. vietovių dailės mokyklos. Įsivyravo visuotina taisyklė pasirašyti meno kūrinius. Dailininkai buvo universalai – reiškėsi įvairiose meno srityse, rašė teorinius traktatus. Leonardo da Vinci bandė tapybą priskirti prie aukštesnės – laisvųjų menų – kategorijos. 15 a. pabaigoje–16 a. pradžioje irstant cechų sistemai pradėjo formuotis dailės akademijos, kurios būrė ir rengė dailininkus. 16 a. pabaigoje dailininkai specialiais dekretais buvo atleisti nuo narystės amatininkų gildijose. 17 a. amatams atsiskyrus nuo vaizduojamųjų menų ryškėjo ir požiūrio į įvairių sričių dailininkus skirtumai; menkiausiai vertinti dailiųjų amatų atstovai. 19 a., plintant antiakademistiniam sąjūdžiui ir romantizmui, dailininkų veiklą imta mažiau reglamentuoti. Dailininkai telkėsi į grupuotes, draugijas, jų veikla ypač suaktyvėjo 20 amžiuje.
Dailininkai Lietuvoje
Lietuvoje gotikos laikotarpio metraščiuose ir testamentuose buvo minimi ir dailininkai. Renesanso (16 a. vidurys–17 a. vidurys) laikais didikams kūrė vietiniai ir užsienio (Nyderlandų, Vokietijos, Italijos) dailininkai. Vilniaus universitete dailės ir architektūros buvo mokoma jau 16 a. pabaigoje, 18 a. pabaigoje įsteigus Dailės ir Architektūros katedras pradėta rengti profesionalius dailininkus ir architektus. 1832 uždarius Vilniaus universitetą dailininkai išsilavinimą įgydavo Sankt Peterburgo, Varšuvos, Krokuvos ir kitose dailės akademijose. Po 1863 sukilimo daug dailininkų buvo ištremta, tik 19 a. pabaigoje jų padaugėjo. Dailininkų veikla suaktyvėjo 20 a. pradžioje, ypač 3–4 dešimtmetyje. Būrėsi įvairios dailininkų grupuotės (Lietuvių meno kūrėjų draugija, Nepriklausomųjų dailininkų draugija, 1930–35, Ars ir kitos). 1935 susikūrė Lietuvos dailininkų sąjunga. II pasaulinis karas išblaškė dailininkus – dalis buvo ištremta, pasitraukė į Vakarus. Išeivijoje lietuvių dailininkai telkėsi į lietuvių dailės sambūrius, profesines organizacijas, rengė dailės parodas. Sovietų okupacijos metais dailininkų veiklą Lietuvoje pagal sovietinės ideologijos reikalavimus reglamentavo sovietinės ir partinės valdžios institucijos. 20 a. antroje pusėje pagrindine dailininkus vienijančia organizacija buvo LSSR dailininkų sąjunga (įkurta 1940). 9 dešimtmečio pabaigoje dailininkų veikla suaktyvėjo. Nuo 1989 jie ėmė burtis į grupes (24, Angis, Grupė 1, Žalias lapas, Post Ars, Akademinio pasiruošimo, Š.V.), rengti individualias ir grupines parodas Lietuvoje ir užsienyje, dirbti įvairiose šiuolaikinio meno srityse. Dailininkus rengia Vilniaus dailės akademija, Šiaulių universitetas.
2972