dailininkų draugijos

dalininkų draugjos, savanoriškos profesinės organizacijos, vienijančios valstybės, tautos, regiono, miesto ar panašių meninių pažiūrų dailininkus. Savo veiklą grindžia įstatais. Rengia parodas, jų aptarimus, konkursus, paskaitas, vakarus, leidžia katalogus, kartais periodinius leidinius, teikia premijas. Dailininkų draugijos artimos grupuotėms, tačiau skiriasi labiau išplėtota organizacine struktūra, platesne menine ir kultūrine veikla. Dailininkų draugijos turi bendrų bruožų su dailės draugijomis, kurios vienija dailininkus bei dailės mylėtojus ir skleidžia dailę visuomenėje. Nuo dailininkų sąjungų skiriasi mažesniu narių skaičiumi, artimesnėmis pažiūromis.

Istorinė apžvalga

Dailininkų draugijos pradėjo kurtis 19 a. pradžioje, kai nusivylę dailės akademijomis dailininkai ėmė burtis į laisvųjų menininkų draugijas. Pirmoji – Šv. Luko sąjunga – įkurta 1809 Vienoje. Dailininkų draugijos ypač paplito 19 a. antroje pusėje, kai dailininkai grupavosi pagal menines kryptis. Prancūzijoje impresionistai įkūrė Bevardę tapytojų, skulptorių, raižytojų draugiją (1874), dailininkai akademistai – Prancūzų dailininkų draugiją (1881), postimpresionistai – Nepriklausomųjų dailininkų draugiją (1884), simbolistai – Nacionalinę dailiųjų menų draugiją (1890).

Dailininkų draugijos Lietuvoje

Lietuvoje 1876 susikūrė pirmoji dailininkų organizacija – Vilniaus dailės kūrinių nuolatinės parodos draugija, kuri pradėjo rengti ilgalaikes ir trumpalaikes dailės ekspozicijas. 20 a. pradžioje Vilniuje veikė Lietuvių dailės draugija (1907–28; vienijo lietuvių dailininkus ir rėmėjus), Vilniaus dailės draugija (1908–15; vienijo įvairių tautų sostinės dailininkus ir jų rėmėjus). Kaune įvairių sričių menininkai (dailininkai, teatralai, literatai) buvo susibūrę į Lietuvių meno kūrėjų draugiją (1920–33). 4 dešimtmetyje Kaune veikė Nepriklausomųjų dailininkų draugija (1930–35), Lietuvos dailininkų draugija (1932–38) ir Lietuvos moterų dailininkių draugija (1938–40), Vilniuje – Vilniaus dailininkų draugija (1920–41) ir Vilniaus nepriklausomųjų dailininkų draugija (1931–41). Lietuvos dailininkų draugija vienijo grupę vyresniosios kartos konservatyvių pažiūrų dailininkų (V. Didžiokas, A. Varnas, J. Zikaras, J. Šileika, P. Kalpokas, V. Bičiūnas ir kiti). Lietuvos moterų dailininkių draugija (pirmininkė V. Šleivytė) propagavo profesionalių ir mėgėjų dailininkių kūrybą, surengė keletą parodų. Draugijos veikloje dalyvavo B. Didžiokienė, O. Dubeneckienė, Č. Percikovičiūtė, D. Tarabildienė, I. Trečiokaitė‑Žebenkienė ir kitos. Po II pasaulinio karo veikė LSSR liaudies meno draugija (1966–89; nuo 1989 Lietuvos tautodailininkų sąjunga). Jungtinėse Amerikos Valstijose veikia Amerikos lietuvių dailininkų sąjunga (įkurta 1956), Dailiųjų menų draugija (įkurta 1978), Čikagoje V. Balukienės iniciatyva 1971 susibūrė Lietuvių moterų dailininkių draugija. Sovietų okupacijos metais lietuvių dailininkų veiklą koordinavo LSSR dailininkų sąjunga (nuo 1989 Lietuvos dailininkų sąjunga). Atkūrus nepriklausomybę ėmė telktis dailininkų grupuotės – nedidelės grupės, būdingos modernizmo dailei, vienijančios artimų meninių pažiūrų kūrėjus.

L: J. Umbrasas, E. Kunčiuvienė Lietuvių dailininkų organizacijos 1900–1940 Vilnius 1980.

2972