dainýnas, liaudies (kartais autorinių) dainų rinkinys. Dainynuose pateikiamos tam tikros tematikos, vieno žanro ar įvairios dainos. Europoje dainynai pradėti spausdinti Renesanso laikotarpiu. Nuo 18 amžiaus daugėjo liaudies dainoms skirtų leidinių. Pirmą kartą įvairių tautų liaudies dainų rinkinį paskelbė J. G. Herderis (Tautų dainos / Volkslieder 1778 ar 1779).
Dainynų leidimai Lietuvoje
Lietuvoje pirmąjį lietuvių liaudies dainų dainyną 1825 išleido M. L. Rėza. Regioninių rinkinių parengė: S. Stanevičius (Dainos žemaičių 1829), S. Daukantas (Dainės žemaičių 1846), G. H. F. Nesselmannas (1853), A. Juška ir J. Juška (1880–83), C. Bartschas (Dainų balsai. Melodieen litauischer Volkslieder… 2 t. 1886–89), J. Basanavičius (Ožkabalių dainos 2 t. 1902), A. R. Niemi ir A. Sabaliauskas (Lietuvių dainos ir giesmės šiaurrytinėje Lietuvoje 1912), V. Krėvė (1924), J. Dovydaitis (1931), J. Balys (1958) ir kiti. A. Burba parengė rinkinio Lietuviškos dainos 2 leidimą (su J. Paukščiu, 1893), B. Sruoga parengė Lietuvių liaudies dainų rinktinę (išleista 1949), J. Čiurlionytė rašė apie 4000 lietuvių liaudies dainų, parengė spaudai jų rinkinių (1938, 1948, 1955), suredagavo S. Stanevičiaus ir A. Juškos surinktas lietuvių dainų melodijas (abu rinkiniai 1954), G. Četkauskaitė parengė rinkinį Dzųkų melodijos (1981), L. Burkšaitienė – Aukštaičių melodijos (su D. Krištopaite, 1990). Z. Slaviūnas išleido Sutartines (3 t. 1958–59). Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido akademinį sisteminį dainų sąvadą Lietuvių liaudies dainynas. Tomai turi vientisą, griežtai reglamentuotą struktūrą, kurios pagrindas – Lietuvių liaudies dainų katalogas. Lietuvių liaudies dainynas atspindi dainų žanrinę įvairovę, paplitimą, tarmių ir melodikos ypatumus, dainų publikavimo istoriją, jų variantiškumą. Jame tekstai spausdinami su melodijomis.
1830