Dalevskia (lenk. Dalewscy, bltr. Далеўскія), 1846–64 Lietuvos bajoriškojo išsivaduojamojo sąjūdžio dalyviai ir organizatoriai. Bajorai. Kunkulkos užusienio (Vilniaus apskr., prie Šalčininkėlių; gyvenvietė išnykusi) savininkų Dominyko ir Dominykos Dalevskių keturi sūnūs – Pranciškus (1825–1904), Aleksandras (1827–62), Konstantinas (1837–71), Titas (1840–64) ir 6 dukterys – Teklė (g. 1838), Zuzana, Juzefa, Julija (1839–74), Apolonija (1841– po 1915), Ksaverija (1845–1900 07 29).
Sūnūs mokėsi Vilniaus gimnazijoje (nebaigė). Nuo 1859 Titas studijavo teisę Maskvos universitete, Konstantinas mokėsi matininkų kursuose, juos baigė ir nuo 1862 dirbo Kauno apskrityje. 1846 iš gimnazijos išstoję Pranciškus ir Aleksandras mokytojavo. Paskatinti Lenkijos demokratinės draugijos emisarų ir Vidurio Europos tautinių judėjimų jie 1846 įkūrė slaptą Lietuvos jaunimo brolybės sąjungą. Ją Rusijos valdžia 1849 susekė, abu brolius nuteisė kalėti Užbaikalės katorgoje; 1858 amnestuoti grįžo į Vilnių.
1861 religinėse politinėse manifestacijose Vilniuje dalyvavo seserys Dalevskytės (už tai Apolonijai, Juzefai ir Ksaverijai iki 1861 pabaigos skirtas namų areštas). 1862 Apolonija ištekėjo už Z. Sierakausko, vestuvių proga susitikę Z. Sierakauskas, K. Kalinauskas, J. Geištoras, A. Mackevičius, P. Dalevskis aptarė bręstančio sukilimo vadovavimo reikalus.
Prasidėjus 1863–1864 sukilimui P. Dalevskis tapo Lietuvos provincijų valdymo skyriaus nariu organizacijos reikalams, globojo nelegalų laikraštį Chorągiew Swobody, palaikė ryšius su vadinamaisiais raudonaisiais (K. Kalinausku ir kitais).
1863 04–05 pradžioje Z. Sierakauskas Ukmergės apskrities miškuose telkė sukilėlių rinktinę, o Kėdainiuose likusios seserys Apolonija, Julija ir Zuzana Dalevskytės buvo svarbios sukilėlių ryšininkės. Rusijos imperijos kariuomenei paėmus Z. Sierakauską į nelaisvę Apolonija buvo ištremta į Naugardo guberniją.
K. Dalevskis dalyvavo visuose Z. Sierakausko vadovaujamų sukilėlių žygiuose, vėliau sutelkė atskirą būrį ir prisidėjo prie A. Mackevičiaus. Pabėgęs po sunkaus sužeidimo 1864 slapta emigravo į Prancūziją. Apsigyveno Paryžiuje, dirbo W. Mickiewicziaus vadovaujamoje Paryžiaus lenkų bibliotekoje, per Prancūzijos–Prūsijos karą dalyvavo ginant Paryžių, 1871 versaliečių sušaudytas Liuksemburgo sode.
Julijos vyras Mykolas Berkmanas buvo 1863–1864 sukilėlių Kauno apskrities komisaras (slap. Julijus Dalevskis). 1863 suimtas ir su žmona ištremtas į Kostromos guberniją. Kitos seserys ir motina ištremtos į Permės guberniją, Teklė – į Penzos guberniją. 1866 visos jos (ir Apolonija) gavo leidimą persikelti į Samarą, po 1867 drauge su Berkmanų šeima – į Varšuvą. Apolonija parašė atsiminimus.
1863 06 P. Dalevskis suimtas Vilniuje, nuteistas kalėti Užbaikalės katorgoje. 1867 apsigyveno Irkutske, 1875 – Didžiajame Naugarde, 1883 – Varšuvoje.
T. Dalevskis sukilimo vadovybės nurodymu Maskvoje talkino inžinieriui Jeronimui Kenevičiui, kuris mėgino organizuoti sukilimą Kazanėje. 1863 grįžo į Vilnių, tapo Lietuvos provincijų valdymo skyriaus ekspeditoriumi, K. Kalinauskui pakeitus J. Geištorą ir sukilėlių Vilniaus miesto viršininku. 1863 12 suimtas, viešai sušaudytas, palaikai užkasti ant Gedimino kalno (2017 rasti ir identifikuoti, 2019 11 22 perlaidoti Rasų kapinių koplyčioje).
L: A. Dalevskytė-Sierakauskienė Atsiminimai Vilnius 2019; V. Merkys Dalevskių šeima Vilnius 1967.
1781
-Dalevskis; -Dalevskytė; -Dalewski; -Dalewska; -Titas Dalevskis; -Pranciškus Dalevski; -Aleksandras Dalevskis; -Konstantinas Dalevskis; -Apolonija Dalevskytė; -Julija Dalevskytė; -Mykolas Berkmanas; --Berkman