Dãnijos dail
Seniausių laikų dailė
Iš ikiistorinių laikų išliko uolų piešinių Bornholmo saloje, gintaro statulėlių (aštuntas tūkstantmetis prieš Kristų), papuošalų (bronzos amžiaus), sidabro ir aukso dirbinių (geležies amžiaus). Gausus vikingų palikimas (8 a. pabaiga–11 a. vidurys) – akmeninės stelos su runų įrašais ir ženklais prie Vejlės miesto (jos ir 10 a. bažnyčia – pasaulio paveldo vertybės, nuo 1994).
Romanikos ir gotikos dailė
Danijos dailei turėjo įtakos gretimų Skandinavijos šalių, Vokietijos, Nyderlandų, kai kuriais laikotarpiais – Anglijos ir Prancūzijos dailė. Romanikos ir gotikos laikotarpiu bažnyčios puoštos paauksuotais medžio drožiniais, vario kalstiniais (Lisbjergo bažnyčios altorius, apie 1150), sienų tapyba (Saeby bažnyčios freskos, 1175). Romaninį dekorą veikė Bizantijos menas. Gotikinėje dailėje (13 a. vidurys–16 a.), ypač sienų tapyboje (Roskildės, 12–17 a., Odensės, 14–15 a., katedrų, Helsingøro, 14–15 a., Skibby, 1335, bažnyčių), greta simbolinių, atsirado ir realistinių elementų. Paveikslų, liturginių reikmenų buvo atsivežama iš Šiaurės Vokietijos ir kitų Hanzos miestų.
Renesanso ir baroko dailė
Renesanso epochoje (16 a.–17 a. pradžioje) sustiprėjo pasaulietinė dailė. Daugiausia reiškėsi užsieniečiai dailininkai. 17 a. antroje pusėje–18 a. pradžioje paplito barokas. Kūrė olandų, vokiečių, prancūzų, švedų dailininkai. Plėtota molbertinė portretinė ir dekoratyvinė tapyba, mažiau – skulptūra.
18–19 amžiaus dailė
18 a. antroje pusėje klasicizmo principų plitimas susijęs su 1754 Kopenhagoje įkurtos Dailės akademijos veikla. Akademijai vadovavo užsieniečiai – prancūzų skulptorius J. Saly (1717–76), vėliau švedų tapytojas C. G. Pilo. Tik 18 a. pabaigoje susiformavo nacionalinės dailės mokykla. Žymiausi to laikotarpio tapytojai: V. Erichsenas (1722 ar 1732–82; portretai), J. Juelis (peizažai), F. Pauelsenas (1749–1790; peizažai), N. A. Abildgaardʼas (istoriniai paveikslai), C. G. Kratzensteinas-Stubas (1783–1816; mitologiniai paveikslai).
B. Thorvaldsen. Jasonas su aukso vilna (marmuras, 1802–28)
Ypač intensyviai plėtota skulptūra (J. Wiedeweltas, 1731–1802, S. K. Stanley, 1703–61); vienas ryškiausių skulptorių klasicistų – B. Thorvaldsenas – darė didelę įtaką 19 a. Danijos ir visos Europos skulptūros raidai. Plėtota ir taikomoji dekoratyvinė dailė – dailioji tekstilė (austiniai kilimai, siuviniai, mezginiai, nėriniai), juvelyrika, keramika, ypač porcelianas (Kopenhagos porcelianas). 18 a. garsėjo F. H. Müllerio (1732–1820) porceliano manufaktūra (servizai, vazos, polichromuotos statulėlės). 19–20 a. porceliano dirbinių puošyboje dažni nacionaliniai siužetai; kurtos dekoratyvinės skulptūrėlės (skulptorius C. Thomsenas, 1860–1921). 19 a. pirmoje pusėje vyravo realistinių tendencijų tapyba. Portretus, peizažus kūrė Chr. W. Eckersbergas, turėjo daug sekėjų (Chr. Købke, W. Bendzas, 1804–32, J. T. Lundbye, 1818–48, M. Rørby, 1803–48, Chr. A. Jensenas).
19 a. viduryje įsivyravo akademizmas (tapytojai C. Hansenas, J. Sonne, 1801–84, N. W. Marstrandas, P. Chr. T. Skovgaardʼas, J. Exneris, 1825–75, C. Dalsgaardʼas, 1824–1907, F. Vermehrenas, 1823–1910).
19 amžiaus pabaigos–20 amžiaus pirmos pusės dailė
19 a. pabaigoje kilo pasipriešinimas akademizmui, pradėta domėtis prancūzų dailės tendencijomis. 1891 susibūrusios grupuotės Laisvoji paroda nariai plėtojo plenerinę tapybą, vaizdavo kasdienį gyvenimą. Šias nuostatas perėmė ir Skageno bei Fyno salos dailininkai. Kūrė tapytojai P. S. Krøyeris, V. Johansenas (1851–1935), A. Ancher (1859–1935), M. Ancheris, J. Larsenas (1867–1926), F. Sybergas (1862–1939; abu animalistai), tapytojas ir skulptorius T. E. Philipsenas (1840–1920).
Faaborgo muziejaus lankytojo kėdė (K. Klintas, 1914, Trapholtso meno muziejus)
E. Weie. Natiurmortas (aliejus, 1931, Horsenso meno muziejus)
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Danijos tapybos raidai didelę įtaką darė K. Zahrtmanas (raiškaus kolorito, psichologiškos, emocionalios buitinės, istorinės kompozicijos), K. Nielsenas (portretai, religinės tematikos skulptūrinės grupės). Emocionalumas, kartais dramatizmas, simbolizmo tendencijos, stilizacija reiškėsi tapytojų V. Hammershøi’aus, E. A. Nielseno (1872–1957), tapytojo ir skulptoriaus J. F. Willumseno kūryboje. 20 a. pirmaisiais dešimtmečiais padaugėjo stilizacijos tendencijų (N. Larsenas‑Stevnsas, 1864–1941, J. Skovgaardʼas, 1856–1933, N. Skovgaardʼas, 1858–1938). 20 a. pirmoje pusėje Danijos dailė išsišakojo į daugybę krypčių, ėmė rastis trumpalaikių dailininkų susivienijimų (Ruduo, Koloristai ir kiti), rengtos bendros parodos. Realistinių nuostatų laikėsi grupės Greningen dailininkai. Modernistinę dailę kūrė H. Giersingas, E. Veie (1875–1943), J. Christensenas (1896–1940), R. Mortensenas, A. O. Jornas.
20 amžiaus antros pusės dailė
20 a. antroje pusėje reiškėsi J. H. Sørensenas (g. 1934), H. Heinsenas, E. Sørensen (g. 1940), B. Nørgaardʼas (g. 1947), M. P. Janusas-Ipsenas (g. 1936), H. C. Rylanderis (g. 1939), S. Brøggeris (g. 1941), A. Kierkegaardʼas (g. 1946), P. Lundas (1966), H. P. Jakobsenas (g. 1967). 20 a. 5–6 dešimtmetyje susiformavo Danijos baldų dizaino mokykla, kuri pelnė tarptautinį pripažinimą (A. Jacobsenas, N. Ditzel, 1923–2005, J. Ditzelis, 1921–61).
P. Gernes. Paveikslas su geometriniais raštais (emalis ant tinko, 1970; © LATGA / CopyDan, 2020)
735
Danijos kultūra
Danijos konstitucinė santvarka