darbiniñkai, asmenys, kuriuos samdo darbdaviai (fiziniai asmenys, įmonės ar valstybė), kad aprūpintų darbo jėga materialinių gėrybių gamybą ir paslaugų teikimą.
Darbininkų samprata, skirstymas
Sociologijoje fizinio darbo darbinininkai vadinami mėlynosiomis apykaklėmis, fizinio darbo nedirbantys – baltosiomis apykaklėmis. Pagal dalyvavimą gamybos procese darbininkai skirstomi į pagrindinius ir pagalbinius. Pagrindiniai darbininkai (pvz., audėjai, kepėjai, šaltkalviai, tekintojai) tiesiogiai dalyvauja gamybos procese, veikia darbo objektus, paverčia juos gatava produkcija. Pagalbiniai darbininkai aptarnauja pagrindinius technologinius procesus (pvz., kontrolieriai, įrenginių reguliuotojai, sandėlių darbininkai) arba dirba pagalbiniuose (pvz., remonto, įrankių) cechuose ir baruose (katilinėse, elektrinėse). Gamybos procese iš dalies dalyvauja ir mokiniai – asmenys, kurie įmonėje mokosi kurios nors specialybės. Pagal kvalifikaciją darbininkai skirstomi į kvalifikuotus (turinčius tam tikrą profesinį išsilavinimą arba reikiamą kvalifikaciją įgijusius profesinėje veikloje), pusiau kvalifikuotus (jų mokymas trunka bent kelis mėnesius) ir nekvalifikuotus (dirbti išmokusius per trumpą laiką – kelias dienas ar net valandas).
pastato rekonstrukcijos darbus vykdantis statybininkas (2018)
Darbininkų kaip socialinio sluoksnio išskyrimas dažnai yra sąlygiškas. Daugelyje šalių darbo santykius reguliuojantys įstatymai bendri darbininkams ir kitiems samdomiems darbuotojams. Kai kuriose šalyse atitinkami įstatymai skirti konkrečios šakos ar profesijos darbuotojams. Pvz., Austrijoje visi darbuotojai skirstomi į darbininkus ir tarnautojus, šios grupės savo ruožtu – į pogrupius; kiekvienos kategorijos statusą reglamentuoja atskiras įstatymas.
Darbininkų padėties kaita pasaulyje
Pirmaisiais darbininkais laikytini senovės Graikijos tetai, senovės Romos proletarai. Jie buvo samdomi įvairiems darbams atlikti; nuolatiniams ir sunkiausiems darbams buvo laikomi vergai. Viduriniais amžiais rūdų, molio kasyklose, akmens skaldyklose darbininkais parsisamdydavo neturtingi amatininkai, keliaujantieji darbininkai, miestuose dirbo padieniai darbininkai (samdomi prireikus, atlygį skiriant už dienos darbą), krovėjai, vežikai ir kiti. Darbininkų ypač sparčiai gausėjo 15 .–16 a. pradžioje Anglijoje, vėliau ir kitose šalyse nuvarant nuo žemės valstiečius (aptvėrimai), daugėjant manufaktūrų. 18 a. manufaktūrų savininkų darbo jėgos poreikį tenkino daugiausia padieniai darbininkai. Pagal tuometinius įstatymus tam tikrus darbus atlikdavo kaliniai, psichikos ligoniai, našlaičių prieglaudų gyventojai.
Darbo jėgos pasiūla padidėjo panaikinus baudžiavą. Plėtojantis stambiajai mašininei gamybai (Didžiojoje Britanijoje nuo 18 a. 7 dešimtmečio, kitose Vakarų Europos šalyse, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Japonijoje – 19 a. antroje pusėje) daugėjo darbininkų, dirbančių pramonėje (ypač tekstilės). 19 a. viduryje pasaulyje dirbo apie 10 mln. darbininkų. Anksčiau vadintus posluoksniu darbininkus pradėta vadinti ketvirtuoju luomu, proletariatu. To meto darbininkų padėčiai būdinga ilga darbo diena (14–16 valandų), menki atlyginimai, blogos darbo sąlygos, didelė nelaimingų atsitikimų darbe tikimybė, socialinės apsaugos ligos ir senatvės atveju nebuvimas, vaikų darbas, sunkios gyvenimo sąlygos (skurdžiuose, sausakimšuose būstuose), beteisiškumas įmonėje. Dėl darbo ir gyvenimo sąlygų pagerinimo darbininkai pradėjo kovoti (darbininkų judėjimas) pirmiausia streikais. 20 a. pradžioje pasaulyje buvo apie 30 mln. darbininkų. Po Antrojo pasaulinio karo darbininkų gausėjo naujose ūkio šakose (elektronikos, radioelektronikos, chemijos pramonėje). Mažėjo vien fizinį darbą dirbančių ir žemos kvalifikacijos darbininkų, gausėjo daugiau protinį darbą dirbančių darbininkų (technikų, kontrolierių, laborantų, elektroninių skaičiavimo mašinų operatorių) ir aukštos kvalifikacijos darbininkų (derintojų, remontininkų, įvairių gamybinių agregatų operatorių). 20 a. pabaigoje ekonomiškai stipriose valstybėse darbininkai jau nebesudarė gyventojų daugumos. Veikdami per savo organizacijas (profesines sąjungas) bei politines partijas darbininkai žymiai pagerino savo padėtį – pamažu trumpėjo darbo diena, buvo nustatytas minimalus darbo užmokestis, atostogų trukmė, atsirado poilsio laiko, bedarbių rėmimo, socialinių garantijų programos, ribojimų darbdaviams nutraukti darbo sutartį, asociacijų kūrimo laisvė ir kita. Darbininkai nebeišsiskiria skurdu (20 a. 7 dešimtmetyje Europos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Japonijos dauguma darbininkų tapo gyvenamųjų namų, automobilių savininkais), ypač padaugėjo darbininkių moterų. Darbininkams įsigyjant įmonės akcijų ir dalyvaujant skirstant įmonės pelną, atsirado darbininkų ryšys su gamybos priemonėmis.
Darbininkai Lietuvoje
Lietuvoje darbininkai atsirado 18 a. antroje pusėje, daugiausia žemės ūkyje. Darbininkų daugėjo 19 a. viduryje plečiantis manufaktūroms, atsiradus fabrikams, tiesiant geležinkelius, po 1861 valstiečių reformos. Darbininkų gretas nuolat papildydavo nuskurdę valstiečiai, miestiečiai ir bajorai. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje daugiausia buvo žemės ūkio, maisto, siuvimo ir tekstilės, metalo ir medžio apdirbimo pramonės darbininkų (1897 iš viso 319 000 samdomų žmonių). 1870 Lietuvoje (be Klaipėdos krašto) pramonėje (be malūnų ir smulkių amatininkų dirbtuvių) dirbo apie 2300, 1880 – apie 3700, 1897 – 12 080, 1912 – apie 19 700 darbininkų. Jų padėtis buvo sunki: darbo diena pramonėje truko 13–14 valandų, blogos darbo ir gyvenimo sąlygos.
1918 paskelbus nepriklausomybę galioję Rusijos imperijos įstatymai buvo keičiami Lietuvos valstybės įstatymais. 1919 Įstatymas apie darbininkų ordinarininkų iš dvarų dėl darbo sumažėjimo pašalinimą apsaugojo daugelį darbininkų šeimų nuo gresiančio bado ir iškeldinimo iš dvaruose užimamų butų; Darbo dienos ilgumo įstatymas nustatė 8 valandų darbo dieną visoms dirbtuvėms bei fabrikams ir 10 valandų – prekybos įmonėms ir parduotuvėms. 1921 įvestos kompensacijos iš darbo atleidžiamiems pramonės darbininkams. 1923 Lietuvoje (be Vilniaus krašto) dirbo apie 361 500 (daugiausia žemės ūkyje, pramonėje, amatų pramonėje ir statyboje), 1929 – apie 386 100 darbininkų. 1925 Švenčių ir poilsio įstatymas nustatė privalomą poilsį įvairių sričių darbininkams ir tarnautojams. 1928 išleistos taisyklės, nustatančios nuolatines pinigines pašalpas (pensijas) pasenusiems arba sveikatos netekusiems dvarų darbininkams, našlėms ir vaikams. 1929 naujasis Žemės ūkio darbininkų samdos įstatymas apibrėžė samdos sutarties sudarymo, vykdymo ir nutraukimo tvarką, samdytojo ir samdomojo tarpusavio santykius, 1930 Normalinės samdos sutarčių sąlygos reglamentavo sutarties sudarymo laiką ir atostogas, 1931 Nakties darbo kepyklose įstatymas uždraudė šiose įmonėse darbą nuo 21 iki 4 valandos. 1931 Lietuva ratifikavo 5 tarptautines darbo konvencijas: dėl moterų nakties darbo, dėl vaikų nakties darbo pramonėje, dėl 8 valandų darbo dienos ir 48 valandų darbo savaitės nustatymo pramonės įmonėse, dėl savaitinio poilsio pramonės įmonėse, dėl pramonės, prekybos, namų ruošos darbininkų draudimo ligos atveju. 1933 Pramonės darbininkų samdos įstatymas taikytas visuose fabrikuose, amatų pramonės, automobilių transporto, laivininkystės įmonėse, kino teatrų mechanikos skyriuose, kai kurios nuostatos – ir statybos įmonėse. Įstatymo vykdymą prižiūrėjo darbo inspekcija. 1928 pabaigoje pradėtas vykdyti ir 1931 įvestas visoje Lietuvoje pramonės, statybos ir kitų kategorijų darbininkams (išskyrus žemės ūkio darbininkus) privalomas draudimas ligos, 1937 – nelaimingų atsitikimų, 1939 – žemės ūkio darbininkų draudimas nelaimingų atsitikimų atveju (darbininkų draudimas). 1939 Lietuvoje buvo apie 419 800 (daugiausia žemės ūkio, tekstilės, trikotažo, siuvimo, maisto, medžio apdirbimo ir amatų pramonėje, statyboje) darbininkų.
Po Antrojo pasaulinio karo darbininkų gretas papildė dalis valstiečių (daugelis bėgo iš kaimo vykstant kolektyvizacijai), amatininkų, demobilizuotų karių. Sovietinės okupacijos metais darbininkų skaičius sparčiai didėjo: 1950 jų buvo apie 338 700, 1960 – apie 490 000, 1970 – apie 850 000, 1980 – apie 1 031 000, 1982 – apie 1 055 000. Daugiausia buvo medžio apdirbimo, lengvosios, statybinių medžiagų, maisto pramonės darbininkų. Kvalifikuotus darbininkus rengė darbo rezervų mokyklos, vėliau – profesinės technikos mokyklos (1965 parengta apie 8000, 1970 – apie 17 100, 1980 – apie 24 700 kvalifikuotų darbininkų).
Atkūrus nepriklausomybę darbininkai rengiami profesinio mokymo įstaigose (profesinėse mokyklose, profesinio mokymo centruose, kursuose) bei įmonėse. 2015–16 veikė 76 profesinio mokymo įstaigos (mokėsi daugiau kaip 46 000 moksleivių). Darbininkai dirba gavybos, apdirbamojoje pramonėje, žemės ūkio, miškų ūkyje, žuvininkystėje, statyboje, transporte, įvairių paslaugų sferose. Pagal Lietuvos profesijų klasifikatorių (1999, įsigaliojo 2000, priimtas naujas 2013), skiriami kvalifikuoti žemės, miškų ir žuvininkystės ūkio darbininkai, kvalifikuoti darbininkai ir amatininkai, įrenginių, mašinų operatoriai ir surinkėjai, nekvalifikuoti darbininkai. 2016 Lietuvoje dirbo 536 100 darbininkų (iš jų – 370 000 vyrų, 166 100 moterų).