darbiniñkų judjimas, samdomų darbininkų pastangos kolektyviai ginti savo interesus darbovietėje ir darbo rinkoje. Kapitalizmo sąlygomis darbininkų judėjimas dažniausiai yra pagrindinė opozicinė jėga, veikia per profesines sąjungas ir darbo partijas (parlamentuose).

Darbininkų judėjimo raida pasaulyje

Ėmus plėtotis rinkos ekonomikai darbininkų judėjimams atsirasti padėjo dar feodalizme įsigalėjęs cechų, įvairių brolijų ir kitokių sąjungų narių solidarumo jausmas. Pirmoji darbininkų kolektyvinių veiksmų forma buvo streikas. Pradėta kelti ne tik tiesioginius ekonominius reikalavimus (didinti darbo užmokestį, gerinti darbo sąlygas, kontroliuoti darbo organizavimą), bet ir reikalauta teisės kurti savo sąjungas. Šias pastangas pastebėjo intelektualai. 19 amžiuje, dar galutinai nesusiformavus rinkos ekonomika pagrįstai visuomenės struktūrai, kilo plati diskusija dėl naujos visuomenės humaniškesnio sutvarkymo. Ji atsispindi R. Oweno, C. Fourier, L. A. Blanqui, P. J. Proudhono, M. Bakunino, F. Lassalle’io, K. Marxo, F. Engelso raštuose. Neformalus darbininkų, jų sąjungų ir intelektualų aljansas davė pradžią įvairioms socializmo – darbininkų judėjimo ideologijos – koncepcijoms; popiežiaus Leono XIII 1891 išleista enciklika Rerum Novarum apibrėžė katalikų partijų moralines nuostatas šiuo klausimu.

Įvairiose šalyse industrializacija vyko skirtingai, todėl nors 20 amžiaus pradžioje susiklosčiusių nacionalinių darbininkų judėjimų siekiai buvo iš esmės tokie patys, jie daugeliu požiūrių (centralizacija, radikalumu, susitelkimu ir kita) skyrėsi. Iki Pirmojo pasaulinio karo sustiprėjęs nacionalizmas neleido susikurti bendram tarptautiniam vadinamajam antikapitalistiniam frontui. Dauguma nacionalinių darbininkų judėjimų ėmė siekti humaniškesnės kapitalistinės visuomenės reformomis, Europoje dažniausiai per socialdemokratų partijas. Darbo vietose darbininkų interesus gynė profsąjungos. Kapitalizmą siekta demokratizuoti – reikalauta darbininkų teisės į dalį pramonės įmonių nuosavybės, valstybė turėjo sušvelninti neigiamus rinkos ekonomikos padarinius.

Kitaip darbininkų judėjimai plėtojosi Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur nebuvo sukurta didelė ir įtakinga politinė partija, bet iškilo stiprios profsąjungos (American Federation of Labor, American Federation of Labor and Congress of Industrial Organizations, Congress of Industrial Organizations), ir Rusijoje, kur darbininkų judėjimas greitai buvo pajungtas vienos partijos diktatui (po 1945 į Vidurio ir Pietryčių Europos šalis eksportuotas modelis; daugelio šalių komunistų partijos buvo pajungtos SSKP tikslams). Tarptautiniu mastu ir beveik kiekvienoje nekomunistinėje šalyje darbininkų judėjimai susiskaldė į komunistų ir socialdemokratų kryptis.

Tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų darbininkų judėjimai pasiekė palyginti nedaug, išskyrus Skandinaviją ir Jungtines Amerikos Valstijas (pastarosiose socialdemokratų partijos nebuvo, bet darbininkų ir darbdavių santykius ėmėsi reguliuoti valstybė; Naujasis kursas). Tam ypač sutrukdė 1929–32 pasaulinė ekonomikos krizė (Didžioji depresija). Kita vertus, įsikūrė Tarptautinė profesinių sąjungų federacija. Daugelyje Europos šalių, kur demokratijos tradicijos buvo silpnos, į valdžią atėjo darbininkų judėjimams nepalankūs fašistiniai ir kiti antidemokratiniai judėjimai.

Kitokios tendencijos vyravo po Antrojo pasaulinio karo; darbininkų judėjimui ypač palankūs buvo 3 pirmieji pokario dešimtmečiai. Įsitvirtinusi konvejerinė pramonės gamyba (fordizmas) buvo palanki siekti profsąjungų tikslų (daugelyje šalių priimti darbo saugos, profsąjungų teisių ir kiti įstatymai). Darbininkų judėjimų sėkmę nulėmė ir politinės demokratijos plėtra, palankūs darbo partijoms parlamentų rinkimų rezultatai. Daugelio šalių darbininkų judėjimai pradėjo siekti vadinamosios mišriosios ekonomikos. Verslininkai, keinsizmo idėjų veikiami, taip pat siekė mažinti socialinius prieštaravimus, fizines darbo sąnaudas, nedarbą. Plėtojantis pokario ūkiui įsigalėjo socialdemokratų idėjos dėl ekonominio reguliavimo bei profsąjungų siūlymai dėl darbo pagal sutartis; buvo pasiektas kompromisas tarp darbo ir kapitalo. Tai lėmė (pirmiausia Austrijoje ir Švedijoje) didelius ekonominės plėtros tempus.

Padėtis ėmė keistis po 20 amžiaus 8 dešimtmečio dviejų vadinamųjų energetinių krizių ir dėl globalizacijos procesų. Pasaulio ekonomikai vis labiau tampant bendra darbo, kapitalo ir gamybos produktų rinka, sustiprėjo laisvosios rinkos, minimalaus ekonomikos reguliavimo (laissez faire) šalininkų neoliberalų idėjos; profsąjungų veiklą vis dažniau imama laikyti ekonomikos neefektyvumo veiksniu. Naujomis salygomis tiek socialdemokratų, tiek profsąjungų dėmesys labiau sutelktas ne į ūkio reguliavimą, bet į nacionalinių įmonių konkurencingumo didinimą. Keičiantis rinkos konjunktūrai įmonėms tenka greitai keisti gamybos technologijas, todėl darbo sutarčių sudarymas tapo individualesnis, profsąjungų įtaka joms sumažėjo. 20 amžiaus pabaigoje radosi ir svarbių socialinių pokyčių: sumažėjo tradicinių pramonės darbininkų, padaugėjo vadinamųjų intelektualiųjų darbuotojų, vidurinės grandies administracijos, dirbančių moterų. Politiškai artimesni tampa naujasis vidurinis sluoksnis ir inteligentija. Išnyko anksčiau svarbi darbininkų ir intelektualų sąjunga. Profsąjungų vaidmuo beveik visose šalyse sumažėjo; jos pamažu panašėja į kitas interesų grupes. Politinėse diskusijose beveik neliko klasių konflikto idėjos. 21 amžiaus pradžioje viena svarbiausių darbininkų judėjimo problemų tampa ekonomikos globalizacija ir didėjantis darbininkų judėjimo nacionalinis uždarumas.

283

Darbininkų judėjimas Lietuvoje

Darbininkų judėjimas Lietuvoje prasidėjo 19 amžiaus pabaigoje. Pirmosios darbininkų organizacijos – kovos kasos – įsikūrė 1888 Vilniuje. Jos veikė nelegaliai ir siekė padidinti atlyginimus, sutrumpinti darbo dieną, iškovoti geresnes darbo sąlygas. Iš kovos kasų nuo 1895 ėmė kurtis darbininkų profesinės sąjungos, kurios taip pat veikė nelegaliai. Dažnai naudota kovos dėl dirbančiųjų interesų forma buvo streikai. 1896 susikūrė pirmosios darbininkų politinės organizacijos – Lietuvos socialdemokratų partija ir Lietuvos darbininkų sąjunga. 1897 pradėjo veikti žydų darbininkus vienijantis Bundas, 1900 – Lenkijos karalystės ir Lietuvos socialdemokratijos vietinė organizacija, 1901 – Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos Vilniaus grupė. Darbininkų judėjimų aktyvumas padidėjo per 1905 revoliucijos įvykius: vyko masiniai darbininkų streikai ir demonstracijos. Streikuodami Vilniaus darbininkai iškovojo svarbių nuolaidų: 8 valandų darbo dieną, didesnius atlyginimus, kolektyvines darbo sutartis. 1906 03 04 visoje Rusijos imperijoje buvo legalizuota profsąjungų veikla. Po 1905 dėl Rusijos valdžios represinių priemonių darbininkų judėjimų aktyvumas sumažėjo, bet apie 1912 vėl išaugo. Kartu vyko atkakli Lietuvos krikščionių demokratų partijos ir Lietuvos socialdemokratų partijos kova dėl įtakos darbininkų profsąjungoms ir visam Lietuvos darbininkų judėjimui.

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, 1919 įstatymu ir 1926 įstatymo pakeitimu įvesta 8 valandų darbo diena ir 48 valandų darbo savaitė. Darbininkų reikalais rūpinosi Darbo ir socialinės apsaugos ministerija. Profsąjungos veikė legaliai. Prasidėjo Lietuvos komunistų, Lietuvos socialdemokratų ir Lietuvos krikščionių demokratų partijų kova dėl vadovavimo darbininkų judėjimui. Šio tikslo siekta kuriant partijų įtakos veikiamas profsąjungas. 1919 Kaune įkurtas Lietuvos profesinių sąjungų Centro biuras, per kurį komunistai siekė kontroliuoti Lietuvos darbininkų judėjimus. Kaip krikščioniška darbininkų organizacija, Lietuvos darbo federacija (įkurta 1919) buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos įtakoje. 1926 Lietuvos socialdemokratų partija įkūrė profsąjungas vienijančią instituciją – Lietuvos darbininkų ir tarnautojų profesinių sąjungų Centro biurą. Lietuvoje veikė ir tautinės lenkų, vokiečių, žydų profsąjungos. Po 1926 perversmo darbininkų organizacijų veikla buvo suvaržyta, streikai uždrausti. 1934 savarankiškos profsąjungos uždarytos, 1936 vietoje jų sukurti Darbo rūmai – tautininkų valdžios kuriamos korporacinės sistemos dalis. Darbininkų judėjimai suaktyvėjo 4 dešimtmetyje dėl 1930–34 ekonominės krizės ir dėl 1935–36 ekonominės depresijos padidėjus nedarbui, sumažėjus darbo užmokesčiui, pailgėjus darbo dienai. Dažniausiai streikų metu kelti ekonominiai reikalavimai (padidinti darbo užmokestį, sutrumpinti darbo dieną ir kiti). Lietuvos darbininkų judėjimas tapo tarptautinio darbininkų judėjimo dalimi. Lietuvių darbininkų atstovai dalyvavo Tarptautinės profsąjungų federacijos (Amsterdamo profsąjungų internacionalo) veikloje.

Natūralią darbininkų judėjimo raidą 1940 nutraukė Lietuvos sovietinė okupacija. Komunistų totalitarinio režimo metais darbininkų judėjimų faktiškai neliko. Oficialiai buvo skelbiama, kad sovietinė valdžia – tai darbininkų valdžia, bet profsąjungos buvo paverstos valstybės aparato dalimi, vykdančia daugiausia tik dirbančiųjų kontrolės ir materialinio skatinimo funkcijas. Pavieniai spontaniški darbininkų judėjimo proveržiai – streikai ir konfliktai dėl darbo sąlygų, atlyginimo, darbo dienos ilgumo – buvo baudžiami, slopinami ir nuolaidomis, ir prievartos priemonėmis.

Darbininkų judėjimo naujas etapas prasidėjo 1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Įtaką jam daro nauji besikuriančios poindustrinės visuomenės ypatumai – daugėja ne pramonės darbininkų, o paslaugų sferos darbuotojų, kurių neįmanoma lengvai sutelkti. Be to, 20 amžiaus 10 dešimtmetyje išryškėjo pereinamojo laikotarpio iš planinio valstybinio ūkio į rinkos ekonomiką sunkumai (pramonės įmonių bankrotai, privatizacija). Dirbančiųjų interesus gina profsąjungų susivienijimai: Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ (įkurta 1989), Lietuvos darbo federacija (atkurta 1991), Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (įkurta 2002 susijungus Lietuvos profesinių sąjungų centrui ir Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimui).

klasių kova

korporatyvizmas

socialdemokratija

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką