dárbo brža, institucija, įgyvendinanti gyventojų užimtumo garantijas darbo rinkoje, atliekanti tarpininko funkcijas tarp ieškančiųjų darbo ir darbdavių.
Darbo biržų veikla
Darbo birža analizuoja darbo jėgos paklausą ir pasiūlą, prognozuoja darbo rinkos pokyčius, kaupia duomenis apie laisvas darbo vietas ir bedarbius, konsultuoja, moko, perkvalifikuoja ieškančius darbo ar norinčius jį pakeisti asmenis, tarpininkauja norintiems įsidarbinti užsienyje, moka bedarbio pašalpas, organizuoja viešuosius darbus, sprendžia kitus su gyventojų užimtumu susijusius klausimus.
Tarptautinės darbo organizacijos reikalavimu šalyje turi būti valstybinė darbo užimtumo tarnyba, kuri įdarbinimo paslaugas gyventojams teikia nemokamai. Greta gali veikti ir privačios agentūros, biurai, teikiantys mokamas paslaugas.
Pirmosios darbo biržos pasaulyje
Pirmosios darbo biržos atsirado 19 a. pirmoje pusėje Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje.
Darbo biržos Lietuvoje
Lietuvoje pirmoji darbo birža įsteigta 1904 Vilniuje. 1918 darbo biržos įsteigtos prie miestų savivaldybių (valsčiuose buvo darbo biržų skyriai). Darbo biržos registravo tik toje vietovėje tam tikrą laiką (pvz., Kaune – trejus metus) išgyvenusius bedarbius. Pagal išlaikomų šeimos narių skaičių bedarbiai buvo skirstomi į tris kategorijas ir atitinkamai galėjo dirbti viešuosius darbus penkias, keturias arba tris darbo dienas per savaitę. 1923 pradėti likviduoti darbo biržų skyriai valsčiuose, vėliau ir darbo biržos daugelyje apskričių centrų. Po 1926 12 17 valstybės perversmo darbo biržos liko Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje. 1940 05 06 Vokietijos pavyzdžiu išleidus Darbui parūpinti ir darbo jėgai rikiuoti įstatymą Vidaus reikalų ministerijai suteikta teisė privaloma tvarka skirstyti laisvą darbo jėgą, nustatyti jos samdymo tvarką, organizuoti viešuosius darbus ir darbo talkas.
Sovietinės okupacijos pradžioje 1940–1941 darbo biržų padaugėjo. Jos organizavo viešuosius darbus, darbininkų kvalifikacijos kėlimo kursus; jų darbui vadovavo Darbo liaudies komisariatas. 1941 05 nedarbui sumažėjus darbo biržos panaikintos. Įdarbinimo klausimus tvarkė Ministrų Tarybos valstybinis darbo komitetas, jo miestų ir rajonų įdarbinimo biurai. Kai kurių piliečių kategorijų įdarbinimu rūpinosi kitos institucijos: nepilnamečių ir vidurines mokyklas baigusių jaunuolių – miestų ir rajonų liaudies deputatų tarybų vykdomųjų komitetų nepilnamečių reikalų ir jaunimo įdarbinimo komisijos, demobilizuotų karių – vykdomieji komitetai, neįgaliųjų – socialinio aprūpinimo skyriai. Vengiantys dirbti asmenys buvo įdarbinami priverstinai (vykdomųjų komitetų arba teismo sprendimu).
1991 02 13 nutarimu įsteigta (pradėjo veikti 1991 03) Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos (nuo 1994 Socialinės apsaugos ir darbo) ministerijos. Ją sudarė respublikinė ir 46 teritorinės darbo biržos (2010 jos buvo pertvarkytos į 10 teritorinių darbo biržų apskričių centruose, kurių skyriai ir jaunimo darbo centrai veikė mažesniuose miestuose ir miesteliuose). Prie respublikinės ir teritorinių darbo biržų visuomeniniais pagrindais veikė patariamosios institucijos – trišalės komisijos, sudarytos iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių – profsąjungų, darbdavių ir valstybės valdymo institucijų atstovų.
2018 po reorganizacijos respublikinė ir teritorinės darbo biržos tapo viena įstaiga – Užimtumo tarnyba.
3116