dárbo giñčai, dárbo konflktai, teisiniai nesutarimai tarp darbo santykių dalyvių (darbdavių, darbuotojų, profesinių sąjungų, darbo tarybų, darbdavių organizacijų) dėl darbo teisių ir pareigų įgyvendinimo.
Darbo ginčų skirstymas
Pagal subjektus skirstomi į individualius ir kolektyvinius, pagal turinį – ginčus dėl teisės ir dėl interesų.
Darbo sutarties pagrindu susiklosčiusiame individualiajame darbo santykyje darbuotojas ir darbdavys (paprastai darbdavį juridinį asmenį astovauja darbuotojo vadovas ar įmonės vadovas) gali nesutarti dėl įvairių dalykų – nesumokėto darbo užmokesčio, blogai atlikto darbo, neapskaitytų viršvalandžių, vėlavimo į darbą, komercinių paslapčių atskleidimo ar kitokios žalos darbdavio turtui padarymo.
Vadinamajame kolektyviniame darbo santykyje, kuriame dalyvauja profesinė sąjunga ar darbo taryba ir darbdavys ar darbdavių organizacija, ginčai gali kilti pirmiausia dėl įstatymuose, kolektyvinėje sutartyje ar susitarime numatytų teisių ir pareigų nevykdymo, netinkamo vykdymo (pvz., darbdavys nevykdo sutartyse numatyto įsipareigojimo indeksuoti darbo užmokestį, nesuteikia laisvo laiko profesinių sąjungų narių mokymams ir kita).
Darbo ginčai dėl teisės ir dėl interesų
Ginčai dėl sutartyse ar darbo teisės normose nustatytų esamų įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo vadinami darbo ginčais dėl teisės. Jų esmė – įsipareigojimas veikti vienu ar kitu būdu sutartyje ar darbo teisės normoje jau yra nustatytas, todėl kyla ginčas tik dėl to, ar jis tinkamai vykdomas.
Darbo teisėje yra išskiriami ir vadinamieji ginčai dėl interesų, kurie iš esmės galimi tik kolektyviniuose santykiuose. Ginčas dėl intereso susiklosto ten, kur darbo santykio dalyvio įsipareigojimas dar nėra niekur numatytas, o tik siekiama, kad darbdavys ar darbdavių organizacija tokį įsipareigojimą prisiimtų kolektyvine sutartimi (pvz., įsipareigotų padidinti apmokėjimą už viršvalandžius ar pakelti bazinį darbo užmokesčio dydį). Kolektyviniai ginčai dėl interesų nagrinėjami kitokia tvarka – profesinė sąjunga ar jų organizacija privalo iškelti reikalavimus, kurie, darbdaviui ar darbdavių organizacijai atsisakius patenkinti, iš pradžių nagrinėjami specialioje ginčo komisijoje. Vėliau gali būti pasitelktas ir tarpininkas arba darbo arbitražas, bet nesusiderėjus dėl būsimos kolektyvinės sutarties, profesinė sąjunga ar jų organizacija gali skelbti streiką įstatymo nustatyta tvarka. Atsakydama į tai darbdavių organizacija ar darbdavys gali skelbti lokautą. Kolektyviniuose darbo ginčuose dėl interesų dalyvauja tik porofesinės sąjungos ar jų organizacijos (darbo taryboms tokia teisė nesuteikta).
Darbo ginčų nagrinėjimas Lietuvoje
Lietuvoje Darbo kodekse yra nustatyta, kad asmuo, manantis, kad jo darbo teisės buvo pažeistos, per 3 mėnesius nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą, privalo raštu kreiptis į darbo ginčų komisiją prie teritorinio Valstybinės darbo inspekcijos skyriaus, kuri nemokamai ir per 1 mėnesį išnagrinėja darbo ginčą. Nušalinimo nuo darbo ir darbo sutarties nutraukimo ar kolektyvinės sutarties pažeidimo atvejais galioja trumpesnis 1 mėnesio kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminas, kurį komisija gali atnaujinti, jei jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.
Nesikreipiant į darbo ginčų komisiją, tiesiogiai teismuose nagrinėjami ginčai dėl streikų ir lokautų teisėtumo, darbo tarybos sudarymo, juridinio asmens vadovo darbo ginčai su darbdaviu. Komerciniame arbitraže nagrinėti darbo ginčą galima tik dėl to susitarus po to, kai kilo ginčas.
Lietuvoje daugiausia ginčų darbo ginčų komisijose yra išsprendžiama sutaikius šalis ar pasiekus taikų susitarimą. Tuo pasiteisina darbo ginčo komisijos, kaip privalomos pirminės institucijos ginčo išsprendimui, pagrindinis tikslas – stengtis sutaikyti sutarties šalis, rasti abiems pusėms naudingą kompromisą. Iš 3 narių sudarytoje darbo ginčo komisijoje, 2 nariai yra deleguoti socialinių partnerių – profesinės sąjungos ir darbdavio organizacijos. Jų dalyvavimas svarbus siekiant užtikrinti derybinių, taikinamųjų ir ekspertinių galimybių ginčo sprendimui išnaudojimą. Iš to seka ir šios komisijos priimto sprendimo teisinis įvertinimas – komisijos sprendimas nėra skundžiamas dėl netinkamo faktų ar teisės interpretavimo ar taikymo. Sprendimu nepatenkinta šalis gali per 1 mėnesį kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo, tokiu atveju komisijos sprendimas neįsigalioja.
Darbo ginčų nagrinėjimas užsienyje
Panašūs taikinimo ir tarpininkavimo mediacijos elementai yra ir užsienio jurisdikcijose. Daugelis skirtingų elementų derinami taip, kad ginčų nagrinėjimas būtų prieinamas, greitas, nebrangus ir kuo daugiau nukreiptas į šalių sutaikinimą ir darbo santykio išsaugojimą. Šalyse, kuriose stiprios profesinės sąjungos, pasitaiko pačių socialinių partnerių sutartimis nustatytų institucijų, turinčių ryškių privataus arbitražo bruožų (Jungtinės Amerikos Valstijos, Švedija).
Kitose šalyse dominuoja tokius ginčus nagrinėjančios specialios komisijos (Australija, Didžioji Britanija), veikia specializuoti darbo teismai (Vokietija, Austrija, Slovėnija) ar darbo tribunolai (Didžioji Britanija), kur įprastinės taisyklės pritaikytos didesnei silpnesnės darbo santykio šalies – darbuotojo – teisių apsaugai.
Kai kuriose valstybėse šie skirtingi metodai yra derinami – vieni ginčai gali būti nagrinėjami komisijose (pagal dalyką), kiti kolektyvine sutartimi sukurtame arbitraže (pagal ieškovą – profesinės sąjungos narį).
Nemažai valstybių individualius ir kolektyvinius ginčus leidžia spręsti bendrosios kompetencijos teismuose (Nyderlandai). Didelėse įmonėse pasitaiko ir pačios įmonės nustatytų taisyklių individualiems teisiniams nesutarimams greičiau išspręsti.
3214