darbo laikas

dárbo lakas, laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas. Darbo laikas gali būti apskaitomas savaitėmis (darbo laiko norma per kalendorinę savaitę) ir darbo dienomis (darbo laikas per dieną). Daugelyje valstybių darbo laiką reglamentuoja ir darbo įstatymai, ir kolektyvinės darbo sutartys.

Visose Europos Sąjungos valstybėse narėse darbo laiko sąvoka ir jos sudedamosios dalys reglamentuojamos vienodai (tik apmokėjimo už darbo laiką klausimus valstybės narės sprendžia savarankiškai), nes jos sureguliuotos tais pačiais teisės aktais, o vieningą interpretaciją užtikrina Europos Sąjungos Teisingumo Teismas.

Darbo laikui priskiriamas laikas

Darbo laikui priskiriamas laikas, kai darbuotojas dirba darbo sutartimi sulygtą darbą (pvz., dėstytojas dėsto, meistras remontuoja). Darbo teisės normos dažniausiai nustato laikotarpius, per kuriuos darbuotojas savo darbo funkcijos pagal darbo sutartį neatlieka, bet jie turi būti įskaitomi į darbo laiką. Paprastai darbdavys neturi teisės šių laikotarpių priskirti poilsio laikui ar reikalauti, kad kai kuriuos su pareigomis susijusius veiksmus darbuotojas atliktų poilsiui skirto laiko metu (pvz., darbuotojo kelionės iš namų į darbovietę, persirengimo darbo drabužiais laikas nelaikomas darbo laiku), bet pasirengimas darbui atvykus į darbo vietą (pvz., įrankių, priemonių ir darbo vietos parengimas) yra prilyginamas darbo laikui.

Į darbo laiką įskaitomos fiziologinės bei specialiosios pertraukos (pvz., jaunesniam nei 18 metų asmeniui, krūtimi maitinančiai darbuotojai), bet neįskaitoma pertrauka pailsėti ir pavalgyti (pietų pertrauka). Darbuotojo darbo funkcijos gali apimti pareigą keliauti pas klientus ar vykti į kitas vietoves (pvz., taisyti kitoje vietovėje esančios darbdavio sugedusios įrangos). Tokių kelionių laikas pripažįstamas darbo laiku.

Budėjimo laikas – laikas, kai darbuotojas savo darbo funkcijos neatlieka, bet yra pasirengęs ją atlikti. Šis laikotarpis darbo teisės normų nustatyta tvarka prilyginamas darbo laikui, nors jis nebūtinai apmokamas tuo pačiu tarifu ar sąlygomis kaip kiti darbo laikotarpiai (pvz., Lietuvoje pasyvusis budėjimas namuose nėra įtraukiamas į darbo laiko apimtį pagal maksimaliojo darbo laiko nuostatas).

Daugelyje šalių į darbo laiką įtraukiamos privalomos darbuotojui asmens medicininės apžiūros, bet bendrojo pobūdžio privalomosios medicininės asmens apžiūros (pvz., norint gauti vairuotojo pažymėjimą ar leidimą nešioti ginklą), kurios nesiejamos su konkrečiai pareigybei privalomais reikalavimais, į darbo laiką paprastai nėra įtraukiamos. Į darbo laiką įtraukiami laikotarpiai, kai darbuotojas tobulina savo kvalifikaciją darbdavio nurodymu dalyvaudamas kursuose, seminaruose, tačiau jei darbuotojas kelia kvalifikaciją ir mokosi savo iniciatyva, tokie laikotarpiai nėra įtraukiami į darbo laiką, nebent susitariama kitaip.

Prastovos atvejais, kai darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės ir darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo, prastovos laikas prilyginamas darbo laikui tik ta prasme, kad už jį darbdavys privalo apmokėti darbo teisės normų nustatyta tvarka.

Nušalinimo nuo darbo laikas prilyginamas darbo laikui tik jei nušalintasis darbuotojas privalo laikytis darbovietėje nustatytos tvarkos.

Pagal darbo teisės normų nuostatas kiti darbuotojo darbo laikotarpiai t. p. turi būti įtraukiami į jo darbo laiką, pvz., darbo tarybos nariai, darbo tarybos rinkimų komisijos nariai savo pareigas atlieka darbo metu, todėl šis laikas prilyginamas darbo laikui.

Darbo laiko raida

Iki 19 amžiaus pradžios darbo laikas nebuvo normuojamas. Darbo dienos ilgumas buvo apie 13–16 valandų. 1832 Prancūzijoje pirmą kartą buvo pareikalauta sutrumpinti darbo laiką. 19 amžiaus viduryje priimti pirmieji norminiai aktai, kuriais sutrumpintas moterų darbo ir vaikų darbo laikas. 19 amžiaus pabaigoje Anglijoje pirmą kartą sutrumpintas vyrų darbo laikas. 1919 priimta tarptautinė 8 valandų darbo dienos konvencija, kurią iki Antrojo pasaulinio karo ratifikavo 25 valstybės. Europos, Amerikos, Australijos žemynuose buvo įvesta 8 valandų darbo diena ir 6 dienų darbo savaitė. Daugelyje Azijos valstybių tebegaliojo 10–11 valandų darbo diena.

20 amžiaus 4 dešimtmetyje Tarptautinė darbo organizacija priėmė konvenciją dėl darbo laiko sutrumpinimo iki 40 valandų per savaitę (Lietuvoje įsigaliojo 1995) ir rekomendaciją, pagal kurią valstybės, atsižvelgdamos į galimybes, turi siekti nustatyti 40 valandų darbo savaitę.

Darbo laikas Lietuvoje

Lietuvoje pagal Darbo kodeksą bendra darbo laiko norma dirbant visą darbo dieną yra 40 valandų per savaitę, nebent šalys susitaria dėl ne visos darbo dienos (pvz., 4 valandos per darbo dieną arba dvi dienos per savaitę) arba teisės aktai privalomai sutrumpina darbo dieną, pvz., pedagogams (36 valandos), sveikatos priežiūros specialistams (37–38 valandos) arba arba kai sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai viršija pagal darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktus leistinus dydžius. Daugiau kaip 40 valandų galima dirbti tik kai sudaromas susitarimas dėl papildomo darbo arba dirbami viršvalandžiai (viršvalandinis darbas). Darbo laikas paskirstomas per kalendorinį laikotarpį remiantis šiais reikalavimais: vidutinis darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, tačiau neįskaitant darbo pagal susitarimą dėl papildomo darbo, per kiekvieną 7 dienų laikotarpį negali būti ilgesnis kaip 48 valandos; darbo laikas, įskaitant viršvalandžius ir darbą pagal susitarimą dėl papildomo darbo, per darbo dieną (pamainą) negali būti ilgesnis kaip 12 valandų, neįskaitant pietų pertraukos, ir 60 valandų per kiekvieną 7 dienų laikotarpį; negali būti dirbama daugiau kaip 6 dienas per 7 paeiliui einančias dienas.

Darbo laiko raida Lietuvoje

Lietuvoje iki nepriklausomybės paskelbimo buvo 10–11 valandų darbo diena. 1919 dirbantiesiems pramonėje nustatyta 8 valandų darbo diena ir 48 valandų darbo savaitė. Maisto produktų parduotuvių ir valgyklų, prekybos įmonių darbuotojų darbo diena buvo iki 10 valandų, žemės ūkio darbininkai dirbdavo vasarą 12, žiemą – 6–7 valandos per dieną. Sovietinės okupacijos metais buvo nustatyta 41 valandos darbo savaitė.

3214

536