dárbo piniga, popieriniai ženklai (kvitai), kurie išreiškė tiesioginį darbo laiką, sunaudotą prekei pagaminti. Darbo pinigai turėjo pakeisti metalinius (auksinius, sidabrinius ir kitus) pinigus.
19 amžiaus pirmoje pusėje Didžiojoje Britanijoje juos siūlė įvesti socialistas utopistas Robertas Owenas ir ypač jo sekėjas J. Gray, vėliau Prancūzijoje P. J. Proudhonas. Pasak jų, gamindamas prekę gamintojas sunaudoja tam tikrą darbo laiko kiekį ir gauna tą faktą patvirtinantį kvitą. Šis kvitas suteikiąs teisę už pateiktą savo darbo produktą mainais gauti lygiavertį kito gamintojo darbo produktą. Lygiavertiškumas buvo matuojamas tiesioginiu darbo laiku, pavyzdžiui, jei vienai prekei pagaminti sugaišta keturios valandos, o kitai – dvi valandos, tai pirmosios prekės vienas vienetas mainomas į antrosios prekės du vienetus. J. Gray teigė, kad tokius kvitus turi išduoti šalies nacionalinis bankas. Banko skyriai provincijoje į savo sandėlius priiminėsią visas prekes. Kiekvienas gamintojas turėsiąs teisę gauti jam reikalingų prekių už kvite nurodytą darbo laiko kiekį. R. Owenas ir jo sekėjai 1832–1834 Didžiojoje Britanijoje (Londone ir kituose miestuose) įkūrė specialius turgus, kuriuose už prekes buvo atsiskaitoma darbo pinigais. Šiuose turguose susikaupus daug nerealizuotų prekių darbo pinigų idėja žlugo.
1036