degieji skalūnai

degeji skalnai, kietųjų kaustobiolitų grupės nuosėdinė uoliena. Degieji skalūnai sudaryti iš mineralinės dalies (kalcito, dolomito, hidrožėručių, montmorilonito, kaolinito, feldšpatų, kvarco, pirito) ir singenetinės organinės dalies (kerogeno). Organinė dalis – tai biochemiškai ir geochemiškai pakitę dumbliai; būna pakitusių aukštesniųjų augalų, planktoninių organizmų liekanų priemaišų. Organinė dalis sudaro 10–30 % uolienos masės, kartais 50–80 %. Degiųjų skalūnų struktūra smulkiagrūdė, tekstūra skalūnuota arba smulkiai skalūnuota. Spalva šviesiai ruda, tamsiai pilka arba juoda. Būdingas plokštelinis skirumas. Dega smilkstančia liepsna ir skleidžia specifinį bitumų kvapą. Pagal dumblių ir humuso komponentų santykį skiriami sapropelitiniai ir humusiniai sapropelitiniai degieji skalūnai. Dažniau aptinkami sapropelitiniai degieji skalūnai, kurių organinė dalis daugiausia sudaryta iš pakitusių dumblių liekanų. Sapropelitiniuose degiuosiuose skalūnuose yra daugiau vandenilio (8–10 %) ir mažiau humuso rūgščių (0,5 %) negu humusiniuose sapropelitiniuose degiuosiuose skalūnuose; sausai distiliuojami jie išskiria daugiau dervos (20–30 %), jų degimo šiluma didesnė (14,6–16,7 MJ/kg). Degieji skalūnai – kietasis kuras. Juos perdirbus gaunama degiosios dujos, degalai, techninė alyva ir įvairūs techniniai produktai (fenolis, klijai, ichtiolas, siera ir kitos medžiagos, naudojamos kaip žaliava chemijos pramonėje). Iš degiųjų skalūnų pelenų gaminamos statybinės medžiagos. Degieji skalūnai būna jūrinės, lagūninės, ežerinės kilmės. Randami paleozojaus, mezozojaus ir kainozojaus sistemų nuogulose. Slūgso įvairaus storio (dažniausiai iki 2 m) sluoksniais. Telkinių yra Austrijoje, Baltarusijoje, Brazilijoje, Didžiojoje Britanijoje, Egipte, Estijoje, Ispanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Kinijoje, Rusijoje, Švedijoje, Ukrainoje, Vokietijoje. Degieji skalūnai kasami atviruoju ir požeminiu būdu.

838