Degùčių bažnýčia, Šv. Vinceñto Ferèro bažnýčia, medinė centriškojo trikampio plano bažnyčia Šilutės rajono savivaldybėje; vienintelė tokio plano bažnyčia Lietuvoje. Viena gražiausių ir geriausiai išlikusių 18 a. Žemaitijos medinių bažnyčių. Be bažnyčios, kompleksui priklauso varpinė, jį supa akmenų mūro tvora.

Degučių bažnyčios kompleksas (18–19 a.)

Bažnyčia centriškojo lygiakraščio trikampio (kraštinių ilgis 18 m; centriškieji pastatai) plano, kiekvieno fasado viduryje pristatyta po keturkampį priestatą: vakariniame – dviaukštis prieangis su dvišlaičiu stogu ir kryžiumi, kituose fasaduose – žemesnė zakristija ir pagalbinė patalpa. Bažnyčios sienos suręstos iš tašytų rąstų, jie apkalti lentomis, vidaus sienos buvo išdažytos tiesiai ant rąstų (dabar dažai nuimti, paliekant tik istorinės dekoratyvios polichromijos fragmentus ir tapybinę kompoziciją ant lubų). Bažnyčios sienos kiek siaurėja į viršų. Stogas – trišlaitis skardinis (anksčiau buvo dengtas medžio skiedromis), virš stogo – nedidelis neobarokinis kupolas (1840) su varpu ir geležiniu kryžiumi.

Per I pasaulinį karą pabūklų sviediniams pataikius į bažnyčią pramuštos skylės sienose, apdegė lubos. 1938 įrengtos antros lubos. Lubas laiko 2 stulpais paremtos 2 sijos. Lubas ir sienas puošia figūrinė ir ornamentinė tapyba (20 a. 2–3 dešimtmetis); masteliu ir retu ikonografiniu sprendimu išsiskiria lubų viduryje nutapyta stebuklingą šv. Vincento Ferero persikėlimą per jūrą vaizduojanti kompozicija.

Degučių bažnyčios vargonų prospektas

Degučių bažnyčios altorių ansamblis (18–20 a.)

Bažnyčios vakarinėje pusėje įrengtas balkonėlis su klasicistiniu vargonų prospektu, rytinėje pusėje suformuotoje presbiterijoje (anksčiau buvo atskirta baliustrada) – trijų altorių ansamblis. Autentiškumu ir puošnumu išsiskiria didysis altorius, išlaikęs 18 a. būdingą planą ir konfigūraciją, 18 a. antram ketvirčiui būdingą regentystės stiliaus drožybinį dekorą – vieną meistriškiausių kiaurapjūvio pavyzdžių Lietuvoje. Didžiajame altoriuje už Šv. Vincento paveikslo (ant jo – rankos ir kojos formos sidabriniai votai) saugoma Švenčiausiosios Jėzaus Širdies skulptūra (20 a. 3–4 dešimtmetis, tam tikromis progomis atidengiama), antrame tarpsnyje – šv. Judo Tado paveikslas, jį supa 2 moterų (šv. Barboros ir šv. Elenos) skulptūros, altorių vainikuoja karūna. 1840 perdaryti šoniniai altoriai: sukurtiems naujiems korpusams pritaikyti senieji 18 a. drožybiniai elementai ir rėmai. Šoniniame kairiajame altoriuje – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo (20 a. 3–4 dešimtmetis) ir Šv. Juozapo su Kūdikėliu Jėzumi (apie 1760), dešiniajame – Švenčiausiosios Trejybės (20 a. 3–4 dešimtmetis) ir Šv. Antano Paduviečio su Kūdikėliu Jėzumi (apie 1760) paveikslai.

Degučių bažnyčios sakykla su klausykla (1814)

Interjero išskirtinis elementas – retą architektūrinę jungtį turintis įrenginys – su klausykla sujungta sakykla (1814, pagaminta vietinių meistrų, turi klasicizmo bruožų; raiški jos detalė – sudėtingo profilio tribūna). Kitos bažnyčios sakralinės dailės vertybės: 14 Kryžiaus kelio stočių (1875, dailininkas K. Bogumilas (Bogumiłł), pertapyta 20 a. viduryje), liturginiai indai (tarp jų – relikvijorius su Šv. Kryžiaus relikvija, komuninė, abu 18 a. trečias ketvirtis, liturginės taurės, 19 a.) ir drabužiai (19 a. pabaiga–20 a. pradžia), procesijų reikmenys, kryžius su Nukryžiuotuoju.

Bažnyčios šventorius apjuostas mūrine akmenine tvora (1877, atnaujinta 2002). Šventoriuje yra keturkampio plano lentomis apkalta varpinė, dengta keturšlaičiu stogu su kalstytu kryžiumi, medinis kryžius ir koplytėlė su liaudiškomis skulptūromis.

Istorija

Manoma, katalikų bažnyčią (iki 1774 turėjo koplyčios statusą) Degučiuose 1760 pastatydino Vainuto seniūnas Tadas Bilevičius (lenk. Tadeusz Billewicz). Jai suteiktas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo titulas (1763 popiežiaus privilegija bažnyčioje įsteigta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo brolija), ji turėjo Žemaičių Naumiesčio filijos statusą. 1775 Adomui ir Bogumilai Bilevičiams koplyčią fundavus (5000 auksinų) ji įgavo bažnyčios statusą. 19–20 a. bažnyčios titulas du kartus keistas: 19 a. pradžioje (manoma, 1811) jai suteiktas Švenčiausiosios Trejybės vardas (tikėtina, dėl neįprasto trikampio bažnyčios plano, simbolizuojančio Švenčiausiąją Trejybę), 19 a. pabaigoje–20 a. pirmoje pusėje (tarp 1870–1920) – dabartinis bažnyčios titulas (18 a. gavus šv. Vincento Ferero relikviją suklestėjo šio dominikonų ordino šventojo kultas; relikvija saugoma Józefo Fraget metalo dirbinių fabrike pagamintame ir 1877 bažnyčiai padovanotame relikvijoriuje).

Degučių bažnyčios didžiojo altoriaus puošyba (kiaurapjūvio fragmentas)

1840 grafo Mykolo Rönikerio (Ronikier) pastangomis sakralinis pastatas suremontuotas (pertvarkyta jo išorė ir interjeras, iš šoninio altoriaus į didįjį, kuriame iki tol kabėjo Švenčiausiosios Trejybės paveikslas, perkeltas Šv. Vincento Ferero atvaizdas, tapytas apie 1760). Bažnyčia remontuota ir 19 a. pabaigoje, 20 a. 3–4 dešimtmetyje.

3275

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką