deklamãcija (lot. declamatio – kalbų sakymo pratybos), teksto sakymo atmintinai menas. Dar vadinamas recitacija, meniniu, arba raiškiuoju, skaitymu. Senovės Graikijoje spektakliai vyko dideliuose amfiteatruose, todėl kalbėjimo aiškumas ir raiškumas buvo labai vertinami. 449 pr. Kr. pradėtos rengti deklamacijos varžybos, kuriose rungtyniauta dėl balso tembro gražumo, gestų raiškumo. Senovės Romoje deklamacija buvo vienas svarbiausių oratorinio meno elementų, iškalbos pratimas. 17–18 a. klasicistiniame teatre deklamacija vadinta visos aktoriaus vaidybos priemonės, net gestai ir mimika. Paplito pakylėta, daininga meninės kalbos maniera, kiekviena emocija turėjo pastovią garsinės ir išorinės raiškos formą. Emocingai ir muzikaliai padeklamuoti tragedijos tekstą buvo svarbiau nei sukurti jo sceninį charakterį. 18 a. pabaigoje deklamacija pradėta suvokti kaip išpūstas, dirbtinis teksto sakymas, terminas įgavo menkinamąjį atspalvį. Prancūzų tragikas F.‑J. Talma vienas pirmųjų siekė natūralaus ir tikroviško kalbėjimo teatre. 19 a. pradžioje viešuose koncertuose pradėjus atmintinai deklamuoti poezijos ir prozos kūrinius deklamacija išsirutuliojo į savarankišką žanrą. Estradinės deklamacijos atmaina – melodeklamacija – eilių ar prozos deklamavimas pritariant muzikai. 20 a. 3 dešimtmetyje buvo paplitusi kolektyvinė deklamacija – ritminis eilių sakymas choru išryškinant atskirus balsus.
1706
recitacija; meninis skaitymas; raiškusis skaitymas; melodeklamacija; kolektyvinė deklamacija