dekonstruktyvzmas, dekonstrùkcijos teòrija, poststruktūralistinė filosofijos ir literatūros kritikos teorija (dar vadinama mokykla arba judėjimu). Susiformavo 20 a. 7 dešimtmetyje Prancūzijoje kaip struktūralizmo kritika, nuo 8 dešimtmečio išplito Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) universitetuose. Dekonstrukcijos terminą pirmą kartą pavartojęs J. Derrida jį kildina iš M. Heideggerio sąvokų Destruktion (filosofinių konstrukcijų pagrindų (su)ardymas) ir Abbau (nugriovimas); dekonstruktyvizmas dar vadinamas radikaliąja antimetafizine M. Heideggerio filosofija. Dekonstruktyvizmas aiškina ir dekonstruoja dogmomis virtusius populiarius teiginius, kritikuoja Vakarų tradicinį metafizinį mąstymą, įsigalėjusį kultūrinį logocentrizmą ir fonocentrizmą. Didžiausią reikšmę teikia rašymui (écriture); iki tol rašymas buvo laikomas antriniu procesu, pakartojančiu tai, kas fiksuojama fonetine raiška. Literatūros kritiką suartina su filosofija, naikina literatūros mokslo ir filosofijos skirtį, nes visos sąvokos iš prigimties esančios metaforiškos, bet tik literatūra pripažįsta kalbos retoriškumą. Literatūrą sieja su fikcija, filosofiją – su refleksija, istoriją – su pasakojimu. Dekonstruktyvizmas komplikuoja tiesos supratimo problemą, nagrinėja paradoksus. Dekonstruktyvistai savo raštų nevadina nei analize, nei metodu, nei kritika – tiesiog kalbos įvykiu arba filosofavimu.
Dekonstruktyvizmo bruožų turi F. Nietzsche’s, S. Freudo filosofija, F. de Saussure’o, K. Marxo teorijos. Ankstyvojo (semiologinio) etapo teoretikai – R. Barthes’as, J. Derrida (7 dešimtmetyje parašė kritikuojančių tradicinę Vakarų metafiziką veikalų). Išvykęs į JAV J. Derrida sukūrė dekonstruktyvizmo teoriją, nukreiptą prieš struktūralizmą. Skiriama prancūziškoji ir amerikietiškoji dekonstruktyvizmo pakraipa. Amerikietiškoji, arba Yale’io mokykla (P. de Manas, J. H. Milleris, G. Hartmannas, H. Bloomas), darė įtaką literatūros kritikai, tyrė teksto ir jo interpretacijos modalumus. Prancūziškoji mokykla (J. L. Nancy, P. Lacoue-Labarthe’as), anglų teoretikai (S. Critchley, J. Culleris ir kiti) labiau sietini su filosofijos diskursu. F. de Saussure’o kalbos (langue) ir kalbėjimo (parole) skirtis, kalbos ženklo arbitralumas – ženklo (signifikanto) ir žymimojo (signifikato) santykis – tapo dekonstruktyvizmo ir apskritai viso postmodernizmo objektu. Struktūralistų idėją, kad bet kokia reikšmė sintagmiškai atsiranda tik per skirtumą su opozicijos nariu, J. Derrida pritaikė išardyti ženklo struktūrai, diachroninei sąvokų dekonstrukcijai; sukomplikavo kalbos ženklo turinio ir jo materialios raiškos santykį, išplėtojo rašymo, arba archirašymo (archetipo sinonimas), teoriją, pratęsė R. Barthes’o nulinio rašymo (Nulinis rašymo laipsnis / Le Degré zéro de l’écriture 1953), M. Foucault rašto ir diskurso santykio (Žodžiai ir daiktai / Les Mots et les choses 1966) temas. Raštas vadinamas ne substancija, bet procesu ir rezultatu, netapačiu tam, ką jis pakartoja; jis nesąmoningas, prasmė nėra iš anksto duota, nes ji yra nuolat vėluojanti, nevalingai cenzūruojama, todėl joje esama nesąmoningos prasmės klodo. Skaitymas yra momentinis ir atsitiktinis aklojo praregėjimas, parodantis prasmės nekontroliuojamumą tekste. Dekonstruktyvizmui būdinga požiūris į tekstą kaip į spąstus. Dekonstruktyvistai remiasi teze, kad nieko nėra anapus teksto, kalba nėra transcendentali. Juos domina tekste užfiksuota nesupratimo problema, tam tikra reikšmių opozicija ir prieštaravimai. Analizuojamas bet koks supratimo klaidos neišvengiamumas, nes kiekviena interpretacija yra klaidos galimybė. Kiekviena prasmė yra problemiška. Dekonstruktyvizmo objektas – įvairūs bet kokio laikotarpio tekstai, analizei gali būti pasirenkama keletas teksto citatų, nesiekiama apibrėžti visumos, vertinami neesminiai reikšmių niuansai, todėl tekstas perskaitomas netikėtai ir prieštaringai. J. Derrida dekonstravo struktūralizmo pagr. sąvokas (struktūra, sistema), opozicijas (balsas–raštas, daiktas–ženklas, signifikantas–signifikatas, centras–periferija).
Literatūros moksle įteisino naujas sąvokas ar jų reikšmes: diseminacija (dissémination – prasmės išbarstymas ir rinkimas), pėdsakas (trace – kalbos ženklas, neturintis referentinio ryšio ne tik su daiktu, bet ir su idėja, signifikatu), papildymas (supplément – galintis keisti nusistovėjusią teksto prasmę), skirsmas (différance – uždelsimas, atidėjimas < différence – skirtumo papildymas, ardantis opozicijas), farmakonas (pharmakon – vaistai, nuodai – reiškiantis tame pačiame žodyje priešingų prasmių egzistavimo galimybę) ir kitos, jos vienu metu gali reikšti skirtingus dalykus. Visoms dekonstruktyvizmo kategorijoms būdinga ambivalentiškos reikšmės, jos dalyvauja nesibaigiančiame semiozės procese (tokį mąstymą senovės graikai vadino aporija). Dekonstruktyvizmas išplėtojo postmodernistinę žaidimo sampratą (teksto prasmių ir interpretacijų išlaisvinimas), kuri traktuojama kaip naujas kultūros sąmoningumo tipas, jo rezultatas – uždrausto malonumo išlaisvinimas (jouissance).
dekonstrukcija
L: A. Žukauskaitė Anapus signifikanto principo: Dekonstrukcija, psichoanalizė, ideologijos kritika Vilnius 2001; A. Jurgutienė Dekonstrukcija: Mokymo priemonė literatūros teorijų kursui Vilnius 2003; J. Derrida De la grammatologie, L’écriture et la différence Paris 1967; R. Barthes De l′œuvre au texte Paris 1971; J. Kristeva La Révolution du langage poétique Paris 1974; P. V. Zima Die Dekonstruktion: Einführung und Kritik Basel 1994; B. Mayblin Derrida for Beginners Cambridge 1996; J. Culler Dekonstruktion: Derrida und die poststrukturalistische Literaturtheorie Reinbek bei Hamburg 1999; Dekonstrukcja w badaniach literackich Gdańsk 2000.
2271