dekorãcija (lot. decoratio – puošimas), scenos erdvės apipavidalinimas, scenografijos kūrinys. Būna kulisinė (su kulisais), paviljoninė (rėminės, dėžinės konstrukcijos, su trimis sienomis ir pakabinamomis lubomis), tūrinė (naudojami tūriniai objektai), simultaninė (visos veiksmo vietos matomos vienu metu), projekcinė (projektoriumi demonstruojami statiški ir dinamiški vaizdai), sąlyginė (nekonkretizuojama veiksmo vieta ir laikmetis). Kuriama tapybos, grafikos, dizaino, kino, fotografijos, architektūros priemonėmis; svarbūs elementai yra techniniai įrenginiai, šviesos efektai, kinetinės projekcijos. Tapytos dekoracijos atsirado senovės Graikijoje. Manoma, 465 pr. Kr. pirmasis jas panaudojo dailininkas Agatarchas statant Aischilo pjeses. Renesanso epochoje rūmų teatruose imta naudoti įvairius techninius įrenginius (jų buvo ir Žygimanto Augusto dvaruose rengtuose teatralizuotuose vaidinimuose); vienas žymiausių šių įrenginių kūrėjų buvo italų architektas F. Brunelleschi. 19 a. antroje pusėje įsigalėjus realizmui vyravo tikrovės iliuziją kuriančios realistinės dekoracijos. 20 a. meno įvairios srovės (simbolizmas, futurizmas, kubizmas, ekspresionizmas, konstruktyvizmas ir kitos) nulėmė sąlygišką, abstraktų dekoracijų pobūdį. Lietuvoje sparti scenos apipavidalinimo meno raida prasidėjo 1925 įkūrus Valstybės teatrą. Nuo 20 a. 8–9 dešimtmečio vietoj dekoracijų dažniau vartojamas scenovaizdžio terminas.
924