detektỹvinė literatūrà, kriminalinės literatūros atmaina – prozos kūriniai, paprastai vaizduojantys sunkaus ir paslaptingo nusikaltimo, kurį dažniausiai tiria privatus seklys, išaiškinimą. Detektyvai skirstomi į istorinius, socialinius, realistinius, natūralistinius, siurrealistinius, klasikinės mokyklos ir kitus. Detektyvinė literatūra yra viena pramoginės literatūros rūšių. Detektyviniame kūrinyje vyrauja paslaptis, kurios atskleidimas skaitytojui teikia estetinį ir intelektinį malonumą. Detektyvinę literatūrą sudaro daugiausia romanai. Siužeto struktūros požiūriu detektyvinis romanas artimas stebuklinei pasakai. Detektyvinės literatūros užuomazgų yra jau senovės graikų, romėnų, arabų, japonų pasakojimuose ir istorijose.
A. C. Doyleʼio romano Kraujo spalvos etiudas (A Study in Scarlet 1887) iliustracijos reprodukcija
Detektyvinės literatūros pradininkas – Jungtinių Amerikos Valstijų rašytojas E. A. Poe. Jis parašė 3 istorijas apie detektyvą Augustą Dupiną. Apsakyme Žmogžudystė Morgo gatvėje (The Murder in the Rue Morgue 1841) sukurtas klasikinis detektyvų duetas: protingas, įžvalgus seklys ir jam padedantis palydovas, paprastai nesugebantis įžvelgti atskirų faktų loginio ryšio. Naudodamas E. A. Poe kūrinių modelį šią schemą ištobulino anglų rašytojas A. C. Doyle’is (detektyvinių pasakojimų ciklas apie mėgėją detektyvą Šerloką Holmsą ir jo draugą daktarą Vatsoną). Vėliau ši schema tapo detektyvinių kūrinių kliše. Detektyvai dažnai sudaro ciklus; cikliškumo jiems suteikia tie patys veikėjai: A. Christie kūriniuose seklys Erkiulis Puaro ir ponia Džeinė Marpl, G. K. Chestertono – kunigas Braunas, R. Chandlerio – privatus seklys Filipas Marlou, G. Simenono – inspektorius Megrė, Ellis Peters (Edith Mary Pargeter, 1913–95) – vienuolis Kedfaelis.
Detektyvinė literatūra Lietuvoje
Pirmasis lietuvių detektyvas – Huberto Sageto politinis romanas Paslapčių vagys (1928). Politinio detektyvo bruožai ryšku ir V. Bičiūno nuotykių apysakoje Paskendę milijonai (1928). Iki 1940 detektyvinio žanro reikalavimus atitinkančių kūrinių sukurta nebuvo; vyravo detektyvinės literatūros bruožų turintys kūriniai (J. Pilyponio, Jono Marcinkevičiaus, Viktoro Kropo, V. Stankevičiaus, Antaninos Gustaitytės-Šalčiuvienės ir kitų kai kurie romanai bei apysakos). Išeivijoje detektyvinių romanų parašė K. Almenas (Sauja skatikų 1977, Lietingos dienos Palangoje 1988), istorinių detektyvinių apysakų vaikams ir jaunimui paskelbė Gintarė Banaitytė-Ivaškienė (Baltasis stumbras 1966), N. Jankutė-Užubalienė (Šamo ežero sekliai 1972), Mirga Pakalniškytė-Girniuvienė (Senojo bokšto paslaptis 1978, Dingusio gintaro paslaptis 1983). Sovietinės okupacijos metais tik 8 dešimtmečio pabaigoje pradėti rašyti istoriniai detektyvai: V. Misevičiaus Jaunasis pagonis (1983), Paskendęs uostas (1988), Anieliaus Markevičiaus Deimanto ugnis (1985) ir kiti. Atkūrus nepriklausomybę detektyvinės literatūros pagausėjo, kuriami įvairių žanrų detektyvai. Klasikinį modelį labiausiai atitinka Petro Šatkaus kūriniai (apsakymų rinkinys Labirintas 1990, Lemtinga akistata 1991, romanai Įtariami visi 1993, Mirties kanjonas 1994, Po banko skliautais 1995, Kardinolo šūvis, Spąstai, abu 1999, Monstras 2000), kurie sudaro vientisą ciklą, juose veikia tie patys pagrindiniai veikėjai. Detektyvų parašė Arnoldas Daškus (Šūvis Katedros aikštėje 1994, Pragaro slenkstis 1999), Alfonsas Danys (Nuodų taurė 1994, Šūvių aidai gūdumoje 1999), Birutė Mackonytė (Juodas pakeleivis 1991, Išblyškę pardavėjai 1993, Lošimas septyniais laikrodžiais 1998), J. Mačiukevičius (Kažkas 1998), J. Šikšnelis (Patvarumo riba 1999, Pragaro vartai 2000, slapyvardžiu Raidas Dubrė), Eduardas Jonušas (Šūviai Čiurlionio gatvėje 2000). Detektyvinės literatūros bruožų turi Edvino Kalėdos romanas Nemylimi (1997). Detektyvinis humoras būdinga Andrės Eivaitės (Naktis prekybos centre, Kontora, abu 2008), Dano Sėlio (Provincijos detektyvas 2013) romanams.
L: T. Kestchein Anatomija detektiva Budapest 1989.
1499