dialògas (gr. dialogos – pokalbis), santykių palaikymas, tarpusavio supratimo ieškojimas. Katalikų Bažnyčioje – santykių palaikymas Bažnyčios viduje, su kitomis Bažnyčiomis, krikščioniškos kilmės ir nekrikščioniškomis religijomis bei netikinčiaisiais. Dialogas teologiškai reikšmingas trejybine, išganymo, ekumenine prasme ir asmeniškai. Dialogo sąvoka pirmą kartą oficialiai pavartota popiežiaus Pauliaus VI enciklikoje Ecclesiam Suam (1964); dialogas yra neatsiejamas nuo Bažnyčios atsinaujinimo siekio ir jos atvirumo pasauliui. Vatikano II susirinkimas (1962–65) didelę reikšmę teikė dialogui Bažnyčioje, ekumeniniam dialogui ir dialogui su pasauliu. Deklaracijoje Nostra aetate (1965) išvardyta dialogo su judėjais ir musulmonais sąlygos ir tikslai. 1964 įkurta Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba (iki 1988 Nekrikščioniškų religijų sekretoriatas); 1991 ji įvardijo keturis tarpusavyje susijusius dialogo būdus: bendro gyvenimo dialogas, veikimo dialogas (bendradarbiavimas), teologinių mainų dialogas (kitų religinių tradicijų pažinimas) ir religinės patirties dialogas (dalijimasis religinėmis praktikomis).
663