didkų teãtrai Lietuvõs teritòrijoje. Lietuvos teritorijoje 18 a. viduryje plačiai išplito didikų teatrai; jie buvo to meto Lietuvos visuomeninio ir politinio gyvenimo decentralizacijos, kultūrinio gyvenimo rusifikacijos padarinys. Pagal Versalio pavyzdį provincijoje įsteigtus teatrus sudarė dramos, operos ir baleto trupės. Radviloms priklausančiame Nesvyžiuje scenos menas gyvavo jau nuo 16 a., 1745–1807 jis tapo svarbiu kultūros reiškiniu. Lietuvos didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Radvilos dvare dirbo aktorių trupės iš Rygos ir Karaliaučiaus. 1748 Radvilų rūmuose Nesvyžiuje buvo įrengta uždara, specialiai teatrui pritaikyta salė. Dar 2 scenos buvo vasaros rezidencijoje Alba. Mykolo Kazimiero Radvilos žmona P. U. Radvilienė, statydama spektaklius ir pati rašydama eklektiškos formos bei žanro pjeses (1754 Žovkvoje, dabartinė Lvovo sritis, po jos mirties išleista 16 pjesių rinkinys pavadinimu Komedijos ir tragedijos [...] / Komedye y tragedye [...], parengė Nesvyžiaus teatro aktorius Jokūbas Fričinskis), rėmėsi Vakarų Europos teatro tradicija. Naudota simultaninės dekoracijos, vaidinta trapecijos formos scenoje su kvadratais išraižytomis nuožulniomis grindimis, lauke naudoti bosketiniai kulisai.
P. U. Radvilienės dramų rinkinio Komedijos ir tragedijos [...] tragedijos Dorybė spąstuose iliustracija (vario raižinys, dailininkas Michałas Żukowskis, rinkinys išleistas 1756)
Po P. U. Radvilienės mirties Radvilų rūmų trupėje su mėgėjais vaidino ir profesionalūs aktoriai, išplėsta muzikos kapela, suburta baleto trupė, įsteigta mokykla. Repertuare buvo ir Molière’o, Voltaire’o, J.‑F. Regnard’o kūrinių. Tuo pačiu metu Slucke veikusiame Jeronimo Florijono Radvilos (Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės brolio) teatre dirbo aktoriai iš Gdansko ir Vienos. Vaidintos vokiečių, italų pjesės, commedia dell’arte, vadinamosios komedijos su marionetėmis, naudojant specialų ekraną rodyti šešėlių teatro vaidinimai, spektakliuose naudoti spiraliniai volai. Jeronimo Florijono Radvilos valdose dirbo choreografai A. Puttini ir L. M. Dupré (manoma, garsiojo prancūzų baleto artisto ir baletmeisterio L. M. Dupré pusbrolis). Baleto mokykloje mokyti miestiečių, valstiečių vaikai, rengti baletmeisteriai. Po Jeronimo Florijono Radvilos mirties (1760) abiejų teatrų trupės susijungė ir priklausė Mykolui Kazimierui Radvilai Žuvelei. Baleto trupę sudarė 35 artistai ir 2 baletmeisteriai. Po Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės mirties (1762) teatru ir baleto trupe Nesvyžiuje rūpinosi jo sūnus Karolis Stanislovas Radvila. Jam mirus (1790) aktoriai ir šokėjai atiteko sūnėnui Dominykui Radvilai. Jo iki 1790 globotas Radvilų baletas už giminės valdų neišplito. Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės sūnui Karoliui Stanislovui Radvilai valdant Nesvyžių (iki 1790) operose grojo 44 muzikantų orkestras (vadovas G. Albertini), dainavo V. Niccolini, C. Werter. Veikė muzikos ir baleto mokykla. L. Pierożyńskio vadovaujamos dramos aktorių trupės pagrindą sudarė aktoriai iš Varšuvos. Čia parašyti pirmieji muzikos sceniniai kūriniai regionine tematika, muzikai būdinga ryškūs vietinio folkloro elementai (J. D. Hollando opera Agotėlė, arba Pono atvykimas 1784). Statytas ir J. D. Hollando ballet d’action (Orfėjas ir Euridikė).
Didikų teatro repertuare vyravo Šviečiamojo amžiaus idėjų ir klasicizmo literatūros įtaka, statyta Molière’o, Voltaire’o, W. Rzewuskio tragedijos, kai kur – P.‑A. de Beaumarchais komedija Sevilijos kirpėjas, Mykolo Kazimiero Oginskio teatre Slanime, be kitų, – į lenkų kalbą išverstos Rusijos imperatorės Jekaterinos II komedijos Ponios Vorčalkinos vardynos ir Apgavikas.
Vienas didžiausių operos centrų – Lietuvos didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Oginskio teatras jo rezidencijoje Slanime. 1780–81 čia pastatyti mūriniai Naujieji operos namai turėjo labai didelę sceną ir sudėtingą įrangą (ją tvarkė prancūzų inžinieriai), tinkamą didžiajai barokinei operai ir baletams rodyti. Dekoratoriais dirbo J. Beaui (Boiji?), J. Rustemas. Trupę sudarė užsieniečiai ir vietiniai artistai. Daugelis jų mokėsi Slanime įkurtoje muzikos mokykloje, kuriai vadovavo D. Grabenbaueris ir jo duktė E. Grabenbauer. Solistai dažniausiai būdavo kviestiniai: kastratas G.(?) Campanucci, solistė A. Davia de Bernucci. Didesnę repertuaro dalį sudarė originalo kalba atliekamos italų operos pagal P. Metastasio libretus, A. Sacchini, E. R. Duni, A. E. M. Grétry, P.‑A. Monsigny komiškosios operos, Mykolo Kazimiero Oginskio kūriniai teatrui lenkų kalba. 1778–95 Slanime veikė Vaikų baleto departamentas, jame baudžiauninkų vaikai mokyti šokti, skaityti, rašyti. Teatre rodyti daugiaveiksmiai siužetiniai baletai (daugiausia – trupei vadovaujant čekui F. Šliancovskiui). Daugelis dainininkų ir šokėjų vėliau dirbo Tautos teatre Varšuvoje ir Vilniaus miesto teatre.
1774 Gardine Lietuvos iždininkas, meno mecenatas A. Tyzenhauzas įkūrė teatrą ir kelias mokymo įstaigas. Aktoriai ir muzikai buvo kviečiami iš visos Vakarų Europos. Muzikos mokykloje, kuriai vadovavo A.(?) Abbate, baudžiauninkų vaikai mokyti italų, prancūzų kalbų, šokio, muzikos, dainavimo, dailės, matematikos ir rankdarbių. Baleto pedagogais dirbo G. Petinetti, Anna ir Cosimo Morelli, F. G. Le Doux. Savo šokėjus A. Tyzenhauzas testamentu paliko Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Stanislovui Augustui Poniatovskiui; jie ir Mykolo Kazimiero Oginskio baleto artistai sudarė Jo Karališkosios Didenybės šokėjų draugijos branduolį. 18 a. antroje pusėje spektakliai rodyti Tiškevičių Raudondvario, Platerių Daugėliškio, Oginskių Plungės ir kitų didikų valdose. 1782 Vilniaus vyskupas I. J. Masalskis įrengė teatrą Verkių rūmuose.
L: V. Maknys Lietuvių teatro raidos bruožai t. 1 Vilnius 1972; S. Windakiewicz Teatr polski przed powstaniem sceny narodowej Kraków 1921; A. Miller Teatr polski i muzyka na Litwie jako strażnice kultury Zachodu: 1745–1865 Wilno 1936.
24