Didỹsis teãtras, Rusijos valstýbinis akadèminis didỹsis teãtras (rus. Государственный академический Большой театр России; Gosudarstvennyj akademičeskij Bolšoj teatr Rossii), operos ir baleto teatras Maskvoje. Vienas seniausių ir didžiausių Rusijos muzikinių teatrų. Įkūrimo data laikoma 1776 03 28.
Architektūra
Didžiojo teatro dabartinėje vietoje 1781 01 10 atidarytas pirmasis teatro pastatas (architektas Christianas Rosbergas), 1805 jis sudegė. 1819 paskelbtą konkursą naujiems teatro rūmams laimėjo architektas A. Michailovas. Maskvos generalgubernatoriaus Dmitrijaus Golicino (1771–1844) prašymu architektas O. Bove šį projektą pakoregavo, 1820 pradėjo teatro statybą, 1825 01 18 rūmai buvo iškilmingai atidaryti. 1853 03 23 pastatą sunaikino gaisras. 1855 teatro rūmai rekonstruoti pagal architekto Alberto Cavoso (1800–63) projektą: pastatas paaukštintas, jo fasade sukomponuotas antrasis frontonas (jame įkomponuotas gipsinis bareljefinis Rusijos imperijos herbas), pakeistas architektūrinis dekoras; klasicistinis portikas su 8 kolonomis išliko nepakitęs, virš jo buvusi alebastrinė skulptūrinė grupė Apolono kvadriga pakeista bronzine (skulptorius P. Klodtas).
Didžiojo teatro rūmai Maskvoje (1825, atstatyti 1855, rekonstruoti 2011)
1856 08 20 atidarytas teatras laikytas vienu geriausią akustiką turinčių teatrų pasaulyje (žiūrovų salės sienos ir lubos dekoruotos medžio plokštėmis, salė talpino beveik 2 300 žiūrovų). Scenos uždangą sukūrė dailininkas Cosroe Dusi (1808–59; joje pavaizduota rusų nacionalinių didvyrių K. Minino ir D. Požarskio atvykimo į Maskvą scena), 19 a. pabaigoje naujas uždangas – scenografas Piotras Lambinas (1862–1923), po 1917 – vyriausiasis teatro dailininkas Fiodoras Fedorovskis (1883–1955; 1955 sukurta uždanga atkurta 2011). 19 a. pabaigoje perstatyta teatro pastato galinė siena, atliktas pamatų kapitalinis remontas. 20 a. pirmoje pusėje vėl remontuoti pamatai, scena. Per SSRS–Vokietijos karą teatro rūmai subombarduoti (1941), netrukus pradėtas jų atstatymas. 2002 greta Didžiojo teatro rūmų suprojektuotas Naujosios scenos pastatas (salė talpina 900 žiūrovų). 2005 07 02 Didysis teatras uždarytas rekonstrukcijai (pakeisti pastato pamatai, atnaujinta technologinė scenos įranga) ir restauracijai (atkurti istoriniai interjerai, fasadas). 2011 10 28 teatre surengtas iškilmingas atidarymo koncertas.
1729
Teatras 18 amžiuje
1776 03 28 Maskvoje Jekaterina II kunigaikščiui Piotrui Urusovui (1733–1813) suteikė privilegiją, kuria leista vadovauti visiems Maskvos teatrams ir rengti teatro pasirodymus, koncertus, maskaradus, jis įpareigotas pastatyti akmeninį teatrą. Pirmoji teatro trupė buvo sudaryta iš Nikolajaus Titovo teatro (1766–69 veikė Maskvoje), Maskvos universiteto teatro ir P. Urusovo baudžiauninkų teatro trupių aktorių ir šokėjų. Parodyti pirmieji operos spektakliai – Dementijaus Zorino opera Atgimimas (1777), Michailo Sokolovskio (1756–?) Malūnininkas – burtininkas, apgavikas ir piršlys (1779). Repertuarą sudarė dramos spektakliai mitologinėmis temomis, rusų, italų kompozitorių operų ir baleto spektakliai, buitiniai šokių paveikslai, baletai‑divertismentai, spektakliai rodyti Operos namuose. 1780 P. Urusovas teatrą perleido antrepreneriui Michailui (Michaeliui) Medoksui (Maddoxui, 1747–1822, nuo 1776 09 su P. Urusovu buvo teatro dalininkas), vaidinta Petro gatvėje (teatras vadintas Petro teatru, Didžiuoju Petro teatru; pirmas nuolatinis teatras Maskvoje). Statyta Vasilijaus Paškevičiaus (1742?–97) operos, įtakos teatro raidai padarė italų (1780–82) ir prancūzų (1784–85) operos trupių gastrolės.
1780 pastatytas pirmasis baletas‑pantomima Stebuklinga krautuvėlė (baletmeisteris Leopoldas Paradis, m. 1782). 1784 teatro baleto trupę papildė Auklėjimo namų (įkurti 1773) profesionalūs auklėtiniai. Nuo 18 a. 9 dešimtmečio italų baletmeisteriai broliai Francesco ir Cosimo Morelli, Pietro Pinucci statė savo sukurtus, žanrinius komedijinius baletus, divertismentus, Giuseppe Solomoni perkėlė J.‑G. Noverre’o spektaklių. 1794 teatras suvalstybintas. Šiuo laikotarpiu vaidino ir dainavo Jelizaveta Sandunova (1772–1826), Marija Siniavskaja (1755–apie 1829), Andrejus Ožoginas (1746–1814), Piotras Plavilščikovas (1760–1812), Jakovas Šušerinas (1752–1813) ir kiti.
Teatras 19 amžiuje
Nuo 1806 teatras priklausė imperatoriškųjų teatrų direkcijai. Nuo 1825 spektakliai rodomi dabartiniame pastate, jis pavadintas Didžiuoju (po 1805 gaisro pastatas atstatytas didesnis už prieš tai stovėjusį).
19 a. pirmoje pusėje reikšminga baletmeisterio Adamo Gluškovskio (1793–apie 1870; Ivano Valbercho, 1766–1819, ir Ch.‑L. Didelot mokinys, 1812–39 baleto trupės vadovas) veikla: pastatė baletų divertismentų, baletų melodramų, spektaklių pagal rusų literatūros, ypač A. Puškino, kūrinius, iš Sankt Peterburgo perkėlė daugelį Ch.‑L. Didelot baletų. 1823–39 čia dirbusi prancūzų baleto šokėja, baletmeisterė ir pedagogė Félicité Hullin Sor (1803–74) baleto trupėje įtvirtino preromantinį, vėliau romantinį šokio stilių (1837 iš Paryžiaus perkėlė Jeano Schneitzhoefferio baletą Silfidė pagal F. Taglioni choreografiją). Žymesni baleto artistai: Ivanas Lobanovas (1797–apie 19 a. 5 dešimtmetis), Jekaterina Sankovskaja (1816–78), Tatjana Ivanova (Gluškovskaja, 1800–57), Darja Lopuchina (1806–55), Aleksandra Voronina‑Ivanova (1806–50) ir kiti. 1851 teatre gastroliavo austrų baleto artistė F. Elssler (ta proga į repertuarą įtraukti J. Perrot baletai).
19 a. viduryje operos repertuare vyravo rusų kompozitorių operos‑vodeviliai, didelės formos romantinės operos, Aleksejaus Verstovskio (1799–1862) operos. Šiuo laikotarpiu įvyko reikšmingos operos spektaklių M. Glinkos Gyvybė už carą (1842) ir Ruslanas ir Liudmila (1846), baleto spektaklio A. Ch. Adamo baleto Žizel (1844) premjeros.
19 a. antroje pusėje operos pakilimas siejamas su Galingojo sambūrio narių rusų kompozitorių M. Musorgskio (Borisas Godunovas 1888), N. Rimskio‑Korsakovo (Snieguolė 1893, Naktis prieš Kalėdas 1898), A. Borodino (Kunigaikštis Igoris 1898) operų pastatymais, t. p. su P. Čaikovskio operų (Eugenijus Oneginas 1881, Mazepa 1884, Pikų dama 1891) ir baletų (Gulbių ežeras 1877, Miegančioji gražuolė 1899) spektakliais. Statyta ir užsienio kompozitorių (W. A. Mozarto, G. Verdi, Ch. Gounod, G. Bizet, R. Wagnerio) operos. Garsėjo dainininkai Margarita Gukova (1884 ar 1887–1965), Jevlalija Kadmina (1853–81), Nadežda Salina (1864–1956), Antonas Barcalas (1847–1927 ar 1928), Ivanas Gryzunovas (1879–1919), Vasilijus Petrovas (1875–1937), Pavelas Chochlovas (1854–1919) ir kiti.
Šiuo laikotarpiu baletas patyrė nuosmukį: pavienių baletų pastatė baletmeisteriai C. Blasisas, A. Saint‑Léonas, M. Petipa (L. Minkaus Don Kichotas 1869), Sergejus Sokolovas (1830–93), Václavas Reisingeris (1828–92, P. Čaikovskio Gulbių ežeras 1877), Ivanas Chliustinas (1862–1941) ir kiti. Šoko romantiniais vaidmenimis pagarsėję Praskovja Lebedeva (1839–1917), Olga Nikolajeva (1839–81), Ivanas Jermolovas (1831–1914), Anna Sobeščanskaja (1842–1918), Polina Karpakova (1845–1920), vėliau – Lidija Geiten (1857–1920), Liubovė Roslavleva (1874–1904), Nikolajus Manochinas (1855–1915), Nikolajus Domašiovas (1861–1916) ir kiti.
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje reikšmingos įtakos teatro veiklai turėjo imperatoriškųjų teatrų direktoriai Ivanas Vsevoložskis (1881–99), kunigaikštis Sergejus Volkonskis (1899–1901), Vladimiras Teliakovskis (1901–17). Po 1882 imperatoriškųjų teatrų reorganizacijos teatre atsirado vyriausiojo dirigento (kapelmeisterio; Ippolitas Altani, 1882–1906), vyriausiojo režisieriaus (A. Barcalas, 1882–1903), vyriausiojo chormeisterio (Ulrichas Avranekas, 1882–1929) pareigos. Reikšmingas buvo vyriausiojo mašinisto ir dekoratoriaus Karlo Valco (1861–1910) indėlis apipavidalinant spektaklius.
Teatras 1900–1941
20 a. pradžioje statyta rusų (N. Rimskio‑Korsakovo, A. Rubinšteino, S. Rachmaninovo, 1904–06 garsėjo ir kaip dirigentas) ir užsienio (R. Wagnerio, R. Leoncavallo, P. Mascagni, G. Puccini) kompozitorių operos. Dirigavo I. Altani (1846–1919), Andrejus Arendsas (1855–1924), Viačeslavas Sukas (1861–1933). 20 a. 1–2 dešimtmetyje teatrą garsino dainininkai Aleksandra Kočetova (1833–1902), A. Neždanova, L. Sobinovas, F. Šaliapinas. Spektaklius statė K. Stanislavskis (1918–21 teatre veikė jo vadovaujama Operos studija), V. Nemirovičius‑Dančenko, raiškių scenovaizdžių sukūrė draugijos Meno pasaulis dailininkai K. Korovinas, V. Polenovas, L. Bakstas, A. Benua, A. Golovinas.
P. Čaikovskio baleto Miegančioji gražuolė spektaklio scena (1901, baletmeisteris A. Gorskis, pagal M. Petipa ir L. Ivanovą, dailininkai Anatolijus Gelceris, Karlas Valcas)
1902–24 baleto trupei vadovavęs A. Gorskis bandė pakeisti akademinio baleto struktūrą, susieti pantomimą ir šokį, siekė nacionalinio kolorito ir istorinio tikslumo. Jis tobulino M. Petipa pastatytus baleto spektaklius: P. Čaikovskio Miegančioji gražuolė (1899), A. Glazunovo Raimonda, L. Minkaus Don Kichotas (abu 1900), keletą kartų perstatė baletus P. Čaikovskio Gulbių ežeras, A. Ch. Adamo Žizel, pastatė originalius baletus Antono Simono Gudulos duktė (1902), A. Arendso Salambo (1910), Meilė greita! (1913, pagal E. H. Griego muziką) ir kitus. T. p. dirbo baletmeisteriai J. Gelcer, Vasilijus Tichomirovas (1876–1956), šoko A. Gorskio auklėtiniai Michailas Mordkinas (1880–1944), V. Karalli, Aleksandra Balašova (1887–1979), Sofja Fiodorova (1879–1963), Aleksandras Volininas (1882–1955), Lavrentijus Novikovas (1888–1956).
1919 surengtas pirmas teatro orkestro simfoninis koncertas (dirigentas S. Kusevickis). 1919 suteiktas akademinio teatro vardas. Statytos rusų (M. Glinkos, A. Dargomyžskio, P. Čaikovskio, A. Borodino, N. Rimskio‑Korsakovo, M. Musorgskio, S. Prokofjevo) ir užsienio (R. Strausso, W. A. Mozarto, G. Puccini, G. Verdi, R. Wagnerio) kompozitorių operos. 4 dešimtmetyje draustos statyti šiuolaikinių rusų (D. Šostakovičiaus Ledi Makbet iš Mcensko apskrities 1935) ir užsienio kompozitorių operos.
20 a. pirmoje pusėje dainavo V. Barsova, Ksenija Deržinskaja (1889–1951), Jelena Kruglikova (1907–82), Marija Maksakova (1902–74), N. Obuchova, Jelena Stepanova (1891–1978), Aleksandras Baturinas (1904–83), Ivanas Kozlovskis (1900–93), S. Lemeševas, M. Michailovas, Panteleimonas Norcovas (1900–93), Aleksandras Piragovas (1899–1964). Dirbo vyriausieji dirigentai V. Sukas (1906–33), Samuilas Samosudas (1936–43), Arijus Pazovskis (1943–48), baleto vyriausiasis dirigentas A. Arendsas (1900–24), vyriausieji režisieriai Vladimiras Losskis (1920–28), Nikolajus Smoličius (1930–36), Borisas Mordvinovas (1936–40), vyriausieji chormeisteriai Vladimiras Stepanovas (1926–36), M. Kuperis (1936–44), vyriausieji dailininkai Michailas Kurilko (1925–27), F. Fedorovskis (1927–29, 1947–53), Vladimiras Dmitrijevas (1930–41), Piotras Viljamsas (1941–47).
20 a. 3–4 dešimtmetyje vengta novatoriškų, eksperimentinių spektaklių, statyta siužetiniai daugiaveiksmiai ideologinio pobūdžio baletai (R. Gliero Raudonoji aguona 1927, baletmeisteriai V. Tichomirovas, Levas Laščilinas, 1888–1955). A. Gorskio tradicijas tęsė I. Moisejevas (Viktoro Oranskio Futbolininkas 1930, su L. Laščilinu, A. Arendso Salambo 1932, V. Oranskio Trys dručkiai 1935). 4 dešimtmetyje susiklostė draminio baleto (rusiškai drambalet) žanras, kai spektakliai dažniausiai buvo kuriami pagal literatūros kūrinius: B. Asafjevo Bachčisarajaus fontanas (1936, pagal A. Puškiną) ir Kaukazo belaisvis (1938, pagal M. Lermontovą, abiejų baletmeisteris R. Zacharovas). 4 dešimtmetyje iš Sankt Peterburgo į teatrą dirbti perkelti baletmeisteriai (Aleksandras Čekryginas, 1884–1942), pedagogai (J. Gerdt, Aleksandras Monachovas, 1884–1945, Viktoras Semionovas, 1892–1944) ir artistai (M. Semionova, A. Jermolajevas). Garsėjo baleto artistai O. Lepešinskaja, A. Messereras, Sofja Golovkina (1915–2004), Michailas Gabovičius (1905–65) ir kiti.
1924–89 veikė Didžiojo teatro filialas (iki 1961 buvusiame S. Zimino operos teatre, nuo 1961 – Kremliaus suvažiavimų rūmuose).
Teatras 1941–2000
Per SSRS–Vokietijos karą teatras buvo evakuotas (veikė Kuibyševe). 20 a. 5–6 dešimtmetyje statyta rusų ir užsienio kompozitorių klasikinių, Rytų Europos kompozitorių (B. Smetanos, S. Moniuszkos, L. Janáčeko) operų spektakliai. 1943–82 daugumą jų režisavo B. Pokrovskis (1952–63 ir 1970–82 vyriausiasis režisierius); svarbiausi operos spektakliai: S. Prokofjevo Karas ir taika (1959), Semionas Kotko (1970) ir Lošėjas (1974), M. Glinkos Ruslanas ir Liudmila (1972), G. Verdi Otelas (1978).
Pastatyta S. Prokofjevo baletų (Pelenė 1945, baletmeisteris R. Zacharovas, Romeo ir Džuljeta 1946, baletmeisteris L. Lavrovskis, 1944–56 ir 1960–64 vyriausiasis baletmeisteris), nuo 1944 juose pagrindinius vaidmenis šoko G. Ulanova. 20 a. 6–7 dešimtmetyje pastatyta klasikinių operų (G. Verdi, D. F. E. Aubero, L. van Beethoveno) nauji variantai. Teatre dirbo kūrėjai (artistai, muzikantai, dailininkai, režisieriai) iš Italijos, Čekoslovakijos, Bulgarijos, Vokietijos Demokratinės Respublikos. 1956 teatro baleto trupė pirmą kartą gastroliavo užsienyje – teatre Covent Garden Londone. 20 a. 6 dešimtmečio pabaigoje į teatrą atėjusi nauja baleto artistų karta (Raisa Stručkova, 1925–2005, M. Pliseckaja, V. Bovt, Nikolajus Fadeječevas, 1933–2020) atsisakė ribotų draminio baleto galimybių, siekė į baleto spektaklius sugrąžinti šokį kaip pagrindinį baleto spektaklio elementą.
S. Prokofjevo baleto Romeo ir Džuljeta spektaklio scena (1946, baletmeisteris L. Lavrovskis, dailininkas P. Viljamsas; iš kairės: Lorencas – A. Bulgakovas, Romeo – M. Gabovičius, Džuljeta – G. Ulanova)
A. Chačaturiano baleto Spartakas spektaklio scena (1968, baletmeisteris J. Grigorovičius, dailininkas S. Virsaladze, Frigija – J. Maksimova, Spartakas – V. Vasiljevas)
Baletmeisteris J. Grigorovičius (1964–95 baleto meno vadovas) pastatė baleto spektaklius P. Čaikovskio Spragtukas (1966), A. Chačaturiano Spartakas (1968), Ivanas Rūstusis (1975, pagal S. Prokofjevo muziką), A. Ešpajaus Angara (1976), S. Prokofjevo Romeo ir Džuljeta (1979; dažniausiai bendradarbiauta su dailininku Simonu Virsaladze, 1909–89). Vėl pradėta kurti vienveiksmius baletus (Nikolajaus Karetnikovo Vanina Vanini 1962 ir Herojinė poema (Geologai) 1964, I. Stravinskio Šventasis pavasaris 1965, visų baletmeisteriai Vladimiras Vasiliovas, 1931–2017, ir Natalija Kasatkina, g. 1934), miniatiūras. Kubos baletmeisteris Alberto Alonso (1917–2007) specialiai M. Pliseckajai sukūrė spektaklį Karmen siuita (1967, pagal G. Bizet, R. Ščedrino muziką). Iki 20 a. 10 dešimtmečio vidurio dar baleto spektaklių pastatė rusų (V. Vasiljevas, M. Pliseckaja, Andrejus Petrovas, g. 1945) ir užsienio (R. Petit, Vera Boccadoro) baletmeisteriai. Garsėjo baleto artistai Marina Kondratjeva (g. 1934), Nina Timofejeva (1935–2014), J. Maksimova, V. Vasiljevas, N. Bessmertnova, M. R. Liepa, M. Lavrovskis, Jurijus Vladimirovas (g. 1942), Aleksandras Godunovas (1949–95), Borisas Akimovas (g. 1946), Vladimiras Levašiovas (1923–2005) ir kiti.
20 a. 8–10 dešimtmetyje statyta 18 a. operų (G. F. Händelio, Chr. W. Glucko), klasikinių užsienio (R. Wagnerio), retai atliekamų operų (G. Paisiello, N. Rimskio‑Korsakovo, P. Čaikovskio, S. Rachmaninovo), 19 a. (M. Glinkos, P. Čaikovskio, S. Rachmaninovo) ir šiuolaikinių (S. Prokofjevo, R. Ščedrino) rusų kompozitorių operų. Nuo 9 dešimtmečio daug atlikėjų išvyko į užsienį, nebeliko vyriausiojo režisieriaus pareigybės, spektaklių kokybė sumenko. Nuo 1995 užsienio operos atliekamos originalo kalba.
6–10 dešimtmetyje dainavo I. Archipova, G. Višnevskaja, Makvala Kasrašvili (g. 1942), Tamara Milaškina (g. 1934), J. Obrazcova, Bela Rudenko (g. 1933), Tamara Siniavskaja (g. 1943), V. Atlantovas, Aleksandras Vedernikovas (1927–2018), Aleksejus Krivčenja (1910–74), S. Lemeševas, P. Lisicianas, Jurijus Mazurokas (1931–2006), J. Nesterenko, Aleksandras Ognivcevas (1920–81), I. Petrovas, Markas Reizenas (1895–1992), Z. Sotkilava, Arturas Eizenas (1927–2008).
20 a. antroje pusėje dirbo vyriausieji dirigentai Nikolajus Golovanovas (1948–53), Aleksandras Melik‑Pašajevas (1953–63), J. Svetlanovas (1963–65), G. Roždestvenskis (1965–70), Jurijus Simonovas (1970–85), Aleksandras Lazarevas (1987–95), orkestro meno vadovas Peteris Feranecas (1995–98), Didžiojo teatro muzikos vadovas, orkestro meno vadovas Markas Ermleris (1998–2000), vyriausieji režisieriai Leonidas Baratovas (1944–49), Josifas Tumanovas (1964–70), B. Pokrovskis (1952–63, 1970–82), režisierių grupės meno vadovas Georgijus Ansimovas (1995–2000), vyriausieji chormeisteriai Michailas Šorinas (1944–58), Aleksandras Rybnovas (1958–88), Stanislavas Lykovas (1988–95, 1995–2003 choro meno vadovas), vyriausieji dailininkai Vadimas Ryndinas (1953–70), Nikolajus Zolotariovas (1971–88), Valerijus Leventalis (1988–95), Sergejus Barchinas (1995–2000), teatro meno vadovas V. Vasiljevas (1995–2000), operos trupės meno vadovė B. Rudenko (1995–99).
Teatras 21 amžiaus 1–2 dešimtmetyje
Šiuo laikotarpiu teatro veiklai būdinga antreprizės principu paremtas darbas su spektakliu, mažinama pagrindinė trupė, daugiau atlikėjų kviečiama pagal sutartis, nuomojami užsienio operos teatrų (Teatro di San Carlo Neapolyje, La Scala) spektakliai.
Spektakliai statomi pagal originalias (autorines) operų partitūras (M. Musorgskio Borisas Godunovas 2007, M. Glinkos Ruslanas ir Liudmila 2011). Teatre pirmą kartą pastatyta G. Verdi Nabukas, S. Prokofjevo Lošėjas (pirma redakcija, abu 2001) ir Ugnies angelas (2004), Sergejaus Banevičiaus Kajaus ir Gerdos istorija (2014), G. Puccini Manon Lesko, B. Britteno Bilis Badas (abu 2016), A. L. Dvořáko Undinė (2019). Spektakliai rodomi ir nuo 2002 veikiančioje Naujojoje scenoje (I. Stravinskio Palaidūno nuotykiai 2003). Operų spektaklius režisavo dramos (E. Nekrošius, J. Liubimovas, Kirillas Serebrennikovas, g. 1969) ir kino (A. Sokurovas) režisieriai, t. p. užsienio režisieriai Francesca Zambello (g. 1956), R. Wilsonas ir kiti. 2011 po rekonstrukcijos statyta rusų (M. Glinkos, M. Musorgskio, A. Borodino, P. Čaikovskio, N. Rimskio‑Korsakovo) ir užsienio (R. Strausso, M. Ravelio, V. Bellini, G. Verdi) operų spektakliai.
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje teatro repertuare dažnai rodyti iš kitų teatrų perkelti užsienio choreografų (J. Cranko, G. Balanchine’o, F. Ashtono, J. Neumeierio) baletai. Specialiai šiam teatrui baletų pastatė prancūzų baletmeisteriai Pierre’as Lacotte’as (1932–2023), R. Petit, atkurta klasikinių baletų, jų redakcijų pastatė baletmeisteris V. Vasiljevas. 21 a. 1 dešimtmetyje pastatyta naujų S. Prokofjevo, D. Šostokovičiaus (Skaidrusis upelis 2003, Varžtas 2005, abiejų baletmeisteris Aleksejus Ratmanskis, g. 1968, 2004–09 baleto meno vadovas) baletų, pagal istorinius šaltinius atkurta klasikinių baletų (A. Ch. Adamo Korsaras 2007, L. Delibes’o Kopelija, C. Pugni Esmeralda, abu 2009, I. Stravinskio Petruška 2010). Savo baletų atnaujino J. Grigorovičius.
A. Ch. Adamo baleto Korsaras spektaklio scena (baletmeisteriai A. Ratmanskis, J. Burlaka, dailininkai B. Kamenskis, J. Zaiceva, Medora – M. Aleksandrova, Konradas – N. Ciskaridze; projektas Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009)
21 a. 2 dešimtmetyje sukurta šiuolaikinės choreografijos siužetinių spektaklių (Leonido Desiatnikovo Prarastosios iliuzijos 2011, S. Prokofjevo Romeo ir Džuljeta 2017, abiejų choreografas A. Ratmanskis, Oneginas, pagal P. Čaikovskio muziką, choreografas J. Cranko, D. F. E. Aubero Marko Spada, arba Bandito duktė 2013, choreografas P. Lacotte’as, abu 2013, Dama su kamelijomis, pagal F. Chopino muziką, choreografas J. Neumeieris, Užsispyrėlės sutramdymas, pagal D. Šostakovičiaus muziką, choreografas Jeanas‑Christophe’as Maillot, g. 1960, abu 2014, Iljos Demuckio Mūsų dienų herojus 2015 ir Nurejevas 2017, abiejų choreografas Jurijus Posochovas, g. 1964). T. p. statyta G. Balanchine’o, R. Petit, J. Kyliáno, Wayne’o McGregoro, g. 1970, H. van Maneno, T. Tharp, Christopherio Wheeldono, g. 1973, W. Forsythe’o, M. Eko, J. Robbinso ir kitų choreografų spektakliai.
Garsėjo baleto artistai Marija Aleksandrova (g. 1978), N. Ananiašvili, Dmitrijus Belogolovcevas, Nikolajus Ciskaridze (abu g. 1973), Anastasija Goriačeva (g. 1980), Nadežda Gračiova (g. 1969), Dmitrijus Gudanovas (g. 1975), Sergejus Filinas, Jurijus Klevcovas (abu g. 1970), Jekaterina Krysanova (g. 1985), Vladislavas Lantratovas (g. 1988), Michailas Lobuchinas, Viačeslavas Lopatinas (abu g. 1984), Svetlana Lunkina (g. 1979), Andrejus Merkurjevas (g. 1977), Natalja Osipova (g. 1986), Markas Peretokinas (g. 1964), Inna Petrova (g. 1967), Marianna Ryžkina (g. 1971), Denisas Savinas (g. 1984), Ruslanas Skvorcovas (g. 1980), Galina Stepanenko (g. 1966), Andrejus Uvarovas (g. 1971), Ivanas Vasiljevas (g. 1989), Svetlana Zacharova (g. 1979) ir kiti.
21 a. 1–2 dešimtmetyje teatre dirbo meno vadovas G. Roždestvenskis (2000–01), meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Aleksandras Vedernikovas (2001–09), muzikos vadovas L. Desiatnikovas (2009–10), muzikos vadovai ir vyriausieji dirigentai Vasilijus Sinaiskis (2010–13) ir Tuganas Sochijevas (2014–2022), vyriausiasis chormeisteris Valerijus Borisovas (nuo 2003), generaliniai direktoriai Anatolijus Iksanovas (2000–13), Vladimiras Urinas (2013–23), V. Gergijevas (nuo 2023), operos trupės meno vadovai Vladimiras Andropovas (2000–02), M. Kasrašvili (2002–14), Liudmila Talikova (nuo 2014), baleto meno vadovas Macharas Vazijevas (nuo 2016).
Ryšiai su Lietuva
1954, 1957, 1963, 1970, 1986 teatre gastroliavo Lietuvos operos ir baleto teatro operos ir baleto trupės, 2003 – baleto trupė. Teatro spektakliuose dainavo lietuvių solistai (V. K. Noreika, E. Kaniava, I. Milkevičiūtė), 1960–98 dirbo dirigentas A. H. Žiūraitis.
2009 Lietuvos operos ir baleto teatre gastroliavo Didžiojo teatro baleto trupė (A. Ch. Adamo Korsaras). Įvairiais laikotarpiais Lietuvoje gastroliavo, operos ir baleto spektaklių sukūrė Didžiojo teatro operos ir baleto artistai, baletmeisteriai, dailininkai.
Teatre operos spektaklių režisavo E. Nekrošius (G. Verdi Makbetas 2003, L. Desiatnikovo Rozentalio vaikai 2005, pasaulinė premjera, N. Rimskio‑Korsakovo Sakmė apie nematomąjį Kitežo miestą ir mergelę Fevroniją 2008, visų dailininkai N. Gultiajeva ir M. Nekrošius), R. Tuminas (D. Šostakovičiaus Katerina Izmailova 2016, P. Čaikovskio Pikų dama 2018, abiejų scenografas A. Jacovskis, choreografė A. Cholina).
1706