Didžióji dáika (Great Dyke), magminis intruzinis kūnas (daika) Zimbabvės centrinėje dalyje, apie 50 km į vakarus nuo Hararės. Yra prieš maždaug 2,5 mlrd. metų susiformavusių ir vėliau denudacijos nuardytų didžiulių lopolitų apatinė dalis – kanalas, kuriuo kadaise iš kelių magmos kamerų kilo lopolitus maitinęs silikatinis lydalas. Didžiosios daikos ilgis 530 km (kitais duomenimis, 480 km), plotis nuo 3 iki 12 km (vidutinis 6–8 km), gylis daugiau nei 3 km; didžiausia pasaulyje daika. Ištįsusi šiaurės–pietų kryptimi; kerta visą Zimbabvės kratoną. Vietomis, daugiausia šiaurinėje ir pietinėje dalyje, daikos tįsą deformuoja disjunktyvinės dislokacijos (lūžiai, stūmiai). Paviršius banguotas (aukštis iki 480 metrų). Skersiniame pjūvyje daika yra pleišto formos, būdingas ryškus vertikalus sluoksniuotumas (sluoksniuotoji intruzija); sluoksnių centrinė dalis storesnė, įgaubta, pakraščiai siaurėjantys.
Didžioji daika (vaizdas iš palydovo)
Didžiosios daikos pietinio galo dislokacijos
Daikos pagrindinius magminius kompleksus sudaro mafinės uolienos (įvairios sudėties gabras, noritas) ir cikliškai persisluoksniuojančios ultramafinės uolienos (daugiausia dunitas, harcburgitas, chromititas, olivininis piroksenitas, bronzititas); sluoksniai susiformavo gravitacinės diferenciacijos būdu. Didžiojoje daikoje aptinkama vieni didžiausių pasaulyje chromitito (daugiausia iš chromitų sudaryta uoliena; chromo rūda) telkinių, platinos grupės metalų, aukso, sidabro, alavo, sulfidinių rūdų telkinių. Chromo rūdos telkiniai (pagrindinės Mutorashangos, Lalapanzi, Darwendalės kasyklos) siejami su ultramafinėmis, platinos rūdos (Hartley, Ngezi, Unki, Mimosa) – su mafinėmis uolienomis. Didžiosios daikos telkiniai eksploatuojami (karjeruose, šachtose) nuo 20 a. pradžios. Netoliese, vakaruose ir rytuose, yra keli panašūs, lygiagrečiai slūgsantys mažesni kūnai.
Vienas pirmųjų Didžiąją daiką 1867 tyrinėjo vokiečių geografas Karlas Gottliebas Mauchas.