dinamika

dinãmika (gr. dynamikos – jėgõs, jėginis), mechanikos šaka, tirianti materialiųjų kūnų (mechaninių sistemų) judėjimo (greičiais, daug mažesniais už šviesos greitį) ir juos veikiančių jėgų (išorinių ir vidinių) ryšį. Be bendrųjų judėjimo uždavinių, nagrinėja giroskopo judėjimą, mechaninius virpesius, judėjimo stabilumą, smūgį. Dinamikai plačiąja prasme priklauso dangaus mechanika, elektrodinamika, termodinamika. Kūnų judėjimą greičiais, artimais šviesos greičiui, nagrinėja reliatyvistinė mechanika, pagrįsta specialiąja reliatyvumo teorija, mikrodalelių – kvantinė mechanika. Klasikinės dinamikos šakos – materialiojo taško dinamika ir materialiųjų taškų sistemos dinamika, pastarosios savarankiškos šakos yra kietojo kūno dinamika, tampriojo arba plastiškai deformuojamojo kūno dinamika (tamprumas, plastiškumas), skysčių ir dujų dinamika (hidrodinamika, aerodinamika). Klasikinė dinamika pagrįsta Newtono mechanikos dėsniais ir jėgų veikimo nepriklausomumo dėsniu. Svarbiausios dinamikos lygtys ir teoremos, išplaukiančios iš šių dėsnių, išreiškia priklausomybę tarp sistemą veikiančių jėgų ir dydžių, nusakančių judančios sistemos inertiškumą bei jos padėtį erdvėje. Dažnai taikomi bendrieji mechanikos principai (variaciniai mechanikos principai, d’Alembert’o principas; iš d’Alembert’o ir Lagrange’o principo gaunama vadinama bendroji dinamikos lygtis). Dinamikos svarbiausi uždaviniai yra du: žinant materialiojo taško ar taškų sistemos judėjimą rasti jėgas, veikiančias šį tašką ar sistemą; žinant jėgas, veikiančias materialųjį tašką ar sistemą, nustatyti šio taško ar sistemos judėjimą (būtina žinoti kūno padėtį ir greitį judėjimo pradžioje, t. y. pradines sąlygas). Spręsdama šiuos uždavinius dinamika nustato bendrus kiekybinius mechaninių sistemą veikiančių jėgų ryšius, dydžių, nusakančių judančios sistemos inertiškumą, ir parametrų, apibrėžiančių jos padėtį erdvėje (arba jos dalies greičius), ryšius. Dinamikos istorija pateikta straipsnyje mechanika.