Póška Dionizas 1764 10Lėlaičiai (Tirkšlių vlsč., Telšių apskr.) 1830 05 12Barzdžiai (dabar Bijotai, Šilalės rj., palaidotas Kaltinėnuose, Raseinių apskr.), lietuvių poetas, istorikas, leksikografas. Žemaičių bajoriškojo kultūrinio lituanistinio sąjūdžio dalyvis, plačių interesų kultūrininkas. Kilęs iš vidutinių žemaičių bajorų.

Išsilavinimas ir veikla

Mokėsi Kražių kolegijoje. 1786–1821 (su pertraukomis) Raseinių teismuose dirbo advokatu, regentu, raštininku. Nuo 1790 gyveno įsigytame Barzdžių dvare. Kasinėjo senkapius ir piliakalnius, rinko senienas – archeologines iškasenas, ginklus, pinigus, knygas, nukirsdinto tūkstantmečio ąžuolo, vadinamo Baubliu, kamiene 1812 įrengė pirmąjį Lietuvoje senienų muziejų. Susirašinėjo ir bendravo su žemaičių visuomene (J. A. Giedraičiu, J. K. Plateriu, S. Daukantu, S. T. Valiūnu, K. R. Nezabitauskiu-Zabičiu ir kitais), Vilniaus universiteto profesūra (J. Leleweliu, I. Lobojka).

Kūryba

Rašė lietuvių ir lenkų kalbomis. Daugumą kūrinių paliko rankraščiais, įtrauktais į paties sudarytą savų ir kitų autorių kūrybos rinkinį Bitelė Baublyje (Pszczołka w Baublu). Gyvam esant tebuvo išspausdintas eiliuotas laiškas Pas Ksaverą Bogušą, lietuvį, ir Jokimą Lelewelį, mozūrą (1810) ir du istorijos straipsniai.

Žymiausias kūrinys – epinė poema Mužikas Žemaičių ir Lietuvos (parašytas apie 1815–25, išspausdintas 1886) – parašytas sekant 18 a. pabaigos Vilniuje išėjusiu anoniminiu lenkišku eiliavimu Lenkų valstietis (Chłop polski, išspausdintas 18 a. pabaigoje). Joje originaliai derinama klasicistinė retorika, šnekamosios kalbos intonacijos, panegirinis stilius, realistinis valstiečio buities vaizdavimas, socialiniai kontrastai, ironija.

Idilė Mano darželis artima klasicizmo topografinei sodų poezijai, odė Balsas prie Dievo dėl užlaikymo dienų Aleksandro imperatoriaus, elegija Rauda po gailingo smerčio Aleksandro pirmo, imperatoriaus visos Rosijos – aukštojo klasicistinio stiliaus retoriški proginiai kūriniai. Sueiliavo literatūrinių laiškų (J. A. Giedraičiui, K. P. Bogušui, T. Czackiui, J. Leleweliui), panegirikų (M. Zaleskiui, J. Uvainiui).

Lenkų kalba rašytuose istoriografiniuose straipsniuose Apie senovės pagoniškas religines apeigas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštijose (parašyta apie 1823), Kaimiečio artojo mąstymai apie lietuvių ir žemaičių tautos istoriją ir jos kalbą (išspausdinta 1829) gilinosi į tolimą lietuvių tautos praeitį, mitologiją, religiją, ieškojo kalbinių, istorinių įrodymų lietuvių kilmės iš herulų teorijai pagrįsti, bandė susieti ją su renesansinių metraščių legenda apie Palemoną.

Nuo 1825 rengė Lenkų–lotynų–lietuvių kalbų žodyną (Słownik języka Litewskiego, Polskiego i Łacinskiego, nuo raidės K – Lenkų–lietuvių–lotynų kalbų žodyną / Słownik języka Polskiego, Litewskiego i Łacinskiego). Darbo nebaigė (parengė iki žodžio sianie). Antraštinius žodžius ėmė iš S. B. Lindės Lenkų kalbos žodyno (Słownik języka polskiego 6 t. 1807–14). Žodyne pateikiama buitinė ir abstrakčioji bei kultūrinė leksika, žemaičių dūnininkų, aukštaičių vakariečių žodžių. Lietuviškų žodžių reikšmės dažnai iliustruojamos D. Poškos epigramomis bei sentencijomis, kuriose derinama švietėjiškos minties kriticizmas, filosofiškumas, rokoko tradicijos žaidybiškumas.

Išvertė lenkų poezijos (vilniečio F. Sokolo-Šahino odę Ant bažnyčios katedralnos Vilniuje, elegiją Dūmojimas ant senos pilies Vilniuje), Ovidijaus kūrinių, Vergilijaus Eneidą (neišliko). Mužikas Žemaičių ir Lietuvos išverstas į rusų, vokiečių kalbas.

R: Raštai Vilnius 1959. L: V. Vanagas Dionizas Poška Vilnius 1994; Žemalė – gimtasis Dionizo Poškos kraštas: straipsnių rinkinys / sud. P. Šverebas, R. Skeivys Telšiai 2007.

3137

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką