Diraco lygtis (Dirãko lygts), kvantinės teorijos lygtis, nusakanti pusinio sukinio dalelės (elektrono, miuono ir kitų) reliatyvistinį judėjimą. Užrašoma keturių lygčių sistema: μ γ μ ψ ( x ) x μ sum from{ %mu } %gamma _{ %mu } {∂ %psi (x)} over {∂ x_{ %mu }}  +  i mc ħ ψ ( x ) nitalic{ i } {mc} over {ħ} %psi ( x )  = 0; čia µ = 0, 1, 2, 3; x – keturmatės erdvės koordinatės, kurias sudaro x1, x2, x3 ir x0 = ct (laiko), c – šviesos greitis, t – laikas, m – dalelės masė, γμ – ketvirtosios eilės matricos, ψ – keturkomponentė banginė funkcija, ħ = h 2 π ħ`=` {h} over {2nitalic {%pi} } (h – Plancko konstanta). Iš Diraco lygties išplaukia, kad elektronas turi savąjį magnetinį momentą 2 mc {eħ} over {2mc} (čia e – elektrono krūvis) ir mechaninį momentą ħ 2 {ħ} over {2} , t. p., kad egzistuoja antidalelės būsena (tai patvirtino pozitrono (antielektrono) atradimas). Diraco lygtis paaiškina anomalųjį Zeemano reiškinį ir vandenilio spektro linijų smulkiąją sandarą. Diraco lygtį 1928 sudarė P. A. M. Diracas.

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką