dirbtnė chromosomà, klonavimo vektorių tipas. Turi tikrų chromosomos ypatybių, naudojama klonuoti ir saugoti santykinai didelius deoksiribonukleorūgšties (DNR) fragmentus, siekiant sudaryti genomo bibliotekas arba genų inžinerijos tikslais perkelti didelius eukariotų (ypač žinduolių) genus. Dirbtinės chromosomos sandara priklauso nuo gavimo būdo, ypač nuo genetinės struktūros, kurios pagrindu ji sukonstruota – iš plazmidės, įvairiais būdais gaunant minichromosomas, ir iš B chromosomos. Eukariotų dirbtinės chromosomos svarbiausios dalys: telomeros, centromera, replikacijos pradžios sekos, t. p. molekuliniai žymenys atpažinti dirbtinę chromosomą ir nukleotidų sekos, būtinos įterpti norimą egzogeninę rekombinantinę DNR. Labai svarbios dirbtinės chromosomos savybės, lemiančios konstrukcijos sėkmę, yra stabilus chromosomos funkcionavimas ir jos kopijų paskirstymas vykstant mitozei ir mejozei. Pirmoji dirbtinė chromosoma sukonstruota 1983 mielių plazmidės pagrindu. Pagal tai, kokiems organizmams konstruojamos, dirbtinės chromosomos turi standartinius pavadinimus (trumpinius): mielių – YAC (anglų kalba yeast artificial chromosome), bakterijų – BAC (bacterial artificial chromosome), žinduolių apskritai – MAC (mammalian artificial chromosome), žmogaus – HAC (human artificial chromosome), augalų – PAC (plant artificial chromosome), dažnai nurodant ir augalo rūšį.
3163