Dmitrij Šostakovič

Šostakovič Dmitrij (Dmitrijus Šostakòvičius) 1906 09 25Sankt Peterburgas 1975 08 09Maskva, rusų kompozitorius, pianistas, pedagogas. Amerikos menų ir mokslų akademijos (1959), Bavarijos dailiųjų menų akademijos (1968) narys korespondentas, daugelio valstybių meno akademijų ir universitetų garbės daktaras. Menotyros dr. (1965). Baigė Leningrado konservatoriją (1923 L. Nikolajevo fortepijono, 1925 M. Šteinbergo kompozicijos klasę). Po studijų daug koncertavo kaip pianistas. Koncertavo Varšuvoje ir Berlyne. 1937–41 ir 1945–48 dėstė Leningrado konservatorijoje, 1943–48 ir Maskvos konservatorijoje; profesorius (1939). Mokiniai: K. Chačaturianas, B. Čaikovskis, K. Karajevas, G. Sviridovas, B. Tiščenko.

Kūryba

Jau ankstyvieji kūriniai (I simfonija 1925, ypač opera Nosis / Nos, pagal N. Gogolio apysaką, 1928, pastatyta 1930 Leningrade) pasižymėjo drąsia, savita muzikine kalba, prieštaraujančia sovietų Rusijoje įsivyraujančiai primityviai traktuojamai realizmo sampratai, todėl jo kūryba, greitai sulaukusi tarptautinio pripažinimo, SSRS komunistų nomenklatūros vadovų ir ideologų buvo viešai smerkiama. 1936 D. Šostakovičius kritikuotas dėl operos Ledi Makbet iš Mcensko apskrities (Ledi Makbet Mcenskogo ujezda / Katerina Izmailova, pagal N. Leskovo apysaką, 1932, pastatyta Leningrade ir Maskvoje, nauja redakcija 1956, pastatyta 1963 Maskvoje, Lietuvoje pirmoji redakcija koncertiškai pastatyta 2006) ir baleto Skaidrus upokšnis (Svetlyj ručej 1935, pastatytas Leningrade). 1948 SSKP centro komiteto nutarimu muzikos klausimais D. Šostakovičius (kaip ir S. Prokofjevas, A. Chačaturianas, V. Šebalinas) buvo apkaltintas formalizmu, pašalintas iš pedagogo pareigų Maskvos ir Leningrado konservatorijose, jo muzikos atlikimas visaip varžytas; tai D. Šostakovičių paskatino sukurti keletą supaprastinto muzikinio stiliaus sovietinės tematikos kūrinių (oratoriją Daina apie miškus / Pesn o lesach 1949, kantatą Virš mūsų Tėvynės saulė šviečia / Nad Rodinoj našej solnce sijajet 1952; abiejų J. Dolmatovskio žodžiai).

Politinio atšilimo metais D. Šostakovičiaus naujuosius kūrinius imta naudoti sovietų meno laimėjimams reprezentuoti SSRS ir užsienyje, D. Šostakovičius paverstas oficialiu ideologijos ruporu. Tikrosios D. Šostakovičiaus pažiūros atsiskleidė jo bičiulio muzikologo S. Volkovo užrašytuose ir 1979 Londone išleistuose atsiminimuose (Paliudijimas. Dmitrijaus Šostakovičiaus atsiminimai / Testimony. The Memoirs of Dmitri Shostakovich). Nuolatinis ideologinis spaudimas, skaudūs asmeniniai išgyvenimai pažeidė jautrią D. Šostakovičiaus psichiką, sukėlė sveikatos krizę. Paskutinį gyvenimo dešimtmetį D. Šostakovičius gerokai mažiau kūrė, muzikoje ėmė vyrauti tragiškos nuotaikos.

D. Šostakovičiaus stiliui susiformuoti turėjo reikšmės J. S. Bacho, L. van Beethoveno, P. Čaikovskio, labiausiai M. Musorgskio kūryba. Daugiausia kūrė stambios formos, monumentalius simfoninės ir kamerinės muzikos kūrinius. Jiems būdinga konfliktinė dramaturgija, pagrįsta ryškiais kontrastais, muzikinio tematizmo esminėmis transformacijomis. Savitame muzikos stiliuje susilydė ekspresionizmo ir neoklasicizmo bruožai. Itin ryški G. Mahlerio simfonizmo įtaka, melodikoje ryšku rusų tęstinių liaudies dainų, žydų buitinės muzikos intonacijos, kūrybai būdinga linearinis mąstymas, išplėtota polifoninė technika.

Kūriniai

Opera Lošėjai (Igroki, pagal N. Gogolio komediją, 1942, nebaigta), baletai Aukso amžius (Zolotoj vek 1930), Varžtas (Bolt 1931), muzikinė komedija Maskva, Čeriomuškos (Moskva, Čeriomuški 1958, pastatyta 1959 Maskvoje), poema solistams, chorui ir orkestrui Stepano Razino nužudymas (Kazn Stepana Razina, J. Jevtušenkos žodžiai, 1964), 15 simfonijų (1925–71; kai kurios su solistais ir choru), koncertai fortepijonui (1933, 1957), smuikui (1948, 1967), violončelei (1959, 1966), 15 styginių kvartetų (1938–74), kūriniai fortepijonui, vokaliniai kūriniai (ciklas Iš žydų liaudies poezijos / Iz jevreiskoj narodnoj poezii sopranui, kontraltui, tenorui ir fortepijonui, 1948), muzika dramos spektakliams (daugiau kaip 10), muzika kino filmams (daugiau kaip 30).

Apdovanojimai

I tarptautinio Chopino pianistų konkurso garbės diplomas (1927).

R: D. Šostakovič Znat'i ljubit' muzyku Moskva 1958; D. Šostakovič o vremeni i sebe, 1926–1975 Moskva 1980; D. Schostakowitsch. Erfahrungen Leipzig 1983. L: S. Chemtova Šostakovič: žizn' i tvorčestvo 2 t. Leningrad 1985–86; K. Meyer Dmitri Schostakowitsch: sein Leben, sein Werk, seine Zeit Bergisch Gladbach 1995; S. Jackson Dmitri Shostakovich, an Essential Guide to his Life and Works London 1997; L. Micheeva Žizn' Dmitrija Šostakoviča Moskva 1997; L. Fay Shostakovich – a Life Oxford 2000; S. Volkov Shostakovich and Stalin New York 2004.

2309

90

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką