Dobrudžà (rum. Dobrogea), istorinė sritis Europos pietryčiuose, tarp Dunojaus žemupio ir Juodosios jūros. Šiaurinė dalis (apie 15 000 km2) priklauso Rumunijai, pietinė (apie 4 200 km2) – Bulgarijai. Didžiausi miestai: Constanţa (Rumunijoje), Dobričius, Silistra (Bulgarijoje).
Senovėje Dobrudžos teritorijoje gyveno trakai. 7–6 a. pr. Kr. Juodosios jūros pakrantėje kolonijų įkūrė graikai, 5 a. atsikėlė skitai. Nuo 1 a. pr. Kr. vadinamoji Mažoji Skitija priklausė Romai (įėjo į Mezijos provinciją), nuo 4 a. – Bizantijai, 7–14 a. – Bulgarijai (11–12 a. vėl Bizantijai). 14 a. čia susikūrė Dobroticos valstybė (iš čia pavadinimas).
1388 Dobrudžą užėmė Valakija, 1419 – Turkija. Po 1877–78 Rusijos–Turkijos karo Berlyno kongreso (1878) sprendimu šiaurinė dalis perduota Rumunijai, pietinė – Bulgarijai. Po II Balkanų karo (1913) visa Dobrudža atiteko Rumunijai.
1940 Bulgarijos ir Rumunijos sutartimi pietinė dalis grąžinta Bulgarijai; Dobrudžos rumunai perkelti į šiaurinę, bulgarai – į pietinę dalį (nustatytą sieną patvirtino 1947 Paryžiaus taika).