dòina, dòinė, rumunų ir moldavų vokalinės, instrumentinės arba vokalinės instrumentinės liaudies muzikos žanras; šio žanro kūrinys. Dažniausiai būna 2 dalių: pirmoji – lėta, improvizaciška, antroji – greita, šokio pobūdžio. Melodika labai ornamentuota (siejama su turkų bei arabų įtaka). Doina grindžiama diatoninėmis ir alteruotomis dermėmis. Dainuojama solo, kai kada ir su instrumento pritarimu. Instrumentinės doinos griežiamos flueru (išilginė fleita), čimpojumi (dūdmaišis), smuiku. Būna pastorališkų, elegiškų, lyriškų, lyriškų epiškų, gedulingų doinų.
1552