dokumeñtinė literatūrà, faktais ir menine išmone grindžiama literatūrinė kūryba. Jai artima fakto ir konkrečioji literatūra, kūriniai, paremti montažo ir koliažo technika. Dokumentinei literatūrai priklauso apžvalgos, etiudai, interviu, kronikos, reportažai, straipsniai, dokumentiniam kinui parašytos apybraižos. Kai kurie tyrinėtojai dokumentinei literatūrai priskiria dokumentinį teatrą, dokumentines televizijos laidas, radijo ir televizijos vaidinimus. Dokumentine literatūra vadinama ir literatūra, kuriai būdinga dokumentiškumas, pirmiausia istorinė proza. Dokumentiškumo esama biografiniuose, dienoraštiniuose, istoriniuose, kelionių, laiko romanuose. Išmonės ir dokumentiškumo proporcijos kiekviename kūrinyje yra skirtingos. Dėl dokumentinės literatūros žanrų ir pobūdžio literatūros tyrinėtojai iki šiol polemizuoja.
Dokumentinė literatūra, kaip grožinės literatūros rūšis, pradėjo formuotis 19 a. viduryje: T. Carlyle’io Prancūzijos revoliucijos istorija (The French Revolution 3 tomai 1837), A. Gerceno Praeitis ir godos (Byloe i dumy 1852–68). 20 a. pirmoje pusėje dokumentinė literatūra labiausiai plėtojosi SSRS, Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Weimaro respublikos laikais dokumentinius romanus kūrė K. Grünbergas, K. F. Neukrantzas, W. Bredelis, dokumentines dramas – B. Brechtas, A. Seghers, garsėjo E. Piscatoriaus dokumentinis teatras. Dėmesys dokumentinei literatūrai sustiprėjo nuo 20 a. 7 dešimtmečio. Atsirado fakto proza (J. Hersey, N. K. Maileris, T. Capote Jungtinėse Amerikos Valstijose); buvo kuriamos pjesės, pagrįstos montažo ir dokumentų sugretinimo principu (L. Maliuginas, M. Šatrovas sovietinėje Rusijoje, R. Schneideris, P. Weissas, H. M. Enzensbergeris, R. Hochhuthas Vokietijoje, A. Decaux, A. Gatti Prancūzijoje, E. Bentley, A. Kopitas Jungtinėse Amerikos Valstijose, C. C. O’Brienas Airijoje, N. Wrightas Anglijoje).
Dokumentinė literatūra Lietuvoje
Lietuvoje dokumentinės literatūros istorija ir teorija nėra plačiau tyrinėta. Lietuvių literatūroje dokumentinei literatūrai priskiriamos biografinės dokumentinės apybraižos (P. Orintaitės Liepalotų medynuose 1971, S. Ylos Jurgis Matulaitis 1977, L. Inio Ave, vita 1985, M. Telksnytės ir V. Račkausko Į aukštą kalną 1986), kai kurios autobiografinės ir biografinės apysakos bei romanai (J. Smolskytės Mano tėvas 1967, Vieno gyvenimo šviesa 1998, J. Rūtenio Čiurlionis 1994, A. V. Bujausko Šiaurės pašvaistė 1998), rašytojų memuarai ir autobiografijos (I. Šeiniaus Raudonasis tvanas, lietuvių kalba 1953, P. Andriušio Septinton įsileidus 1968, M. Aukštaitės Išeivės memuarai 4 dalys 1988–97, K. Borutos Gyvenimas drauge su draugu, išleista 1999). Dokumentinei literatūrai iš dalies priklauso ir kelionių literatūra (A. Vienuolio Kelionių vaizdai 1931, K. Borutos Kelionės į Šiaurę 2 dalys 1938–39, J. Savickio Kelionės 2 dalys 1938). Nevienodai dokumentika naudojama istorinėje prozoje. Meniškai perkurtos istorinės autentikos gausu P. Dirgėlos istoriniuose romanuose (Joldijos jūra 1987–88, Anciliaus ežeras 1991). Išorinio dokumentiškumo yra V. Butlerio (Pabėgimas ir vijimasis 1938), J. Gliaudos (Ikaro sonata 1961), J. Kralikausko (Įkaitę Vilniaus akmenys 1979) romanuose.
Dokumentinei literatūrai priskirtini kai kurie istorinius įvykius atspindintys rašytojų, partizanų, tremtinių, išeivių dienoraščiai (G. Petkevičaitės-Bitės Karo meto dienoraštis 2 dalys 1925–31, J. Savickio Žemė dega 2 dalys 1956, J. Matulionio Neramios dienos 1975, P. Klimo Dienoraštis 1988, A. Gustaičio Karas braukia kruviną ašarą 1990, O. Garbštienės Sibire … tremtinių žeme 1993, F. Jaramino Sovietinio teroro sutemose 1994, A. Šešplaukio-Tyruolio Palikus mylimą tėvynę 1998), laiškai (A. Terlecko Laiškai iš Magadano dalis 1 1998, J. Sasnausko ir A. Terlecko Jei esame čia 2000). Dokumentiškumas ryškus partizanų ir nacių bei sovietinių lagerių kalinių atsiminimuose: S. Ylos Žmonės ir žvėrys (Putname 1951), B. Sruogos Dievų miškas (1957), J. Lukšos (slapyvardžiu Daumantas) Partizanai (Čikagoje 1950), Z. Toliušio Mano kalėjimai (1991), J. Žvinio Mano gyvenimo užrašai (1993). Kai kurių Bažnyčios, valstybės veikėjų, mokslininkų memuaruose (S. Raštikio Atsiminimai 4 tomai Los Andžele 1956–82, J. Brazaičio Vienų vieni Niujorke 1964, V. Brizgio Gyvenimo keliai 1993, Z. Zinkevičiaus Prie lituanistikos židinio 1999) esama nemažai dokumentikos.
L: N. Miller Prolegomena zu einer Poetik der Dokumentarliteratur München 1982; I. Janskaja, Ė. Kardin Predely dostovernosti: Očerki dokumetal′noj literatury Moskva 1986.
1499