dolmènas (pranc. dolmen < bretonų k. tol – stalas + men – akmuo), neolito ir ankstyvojo bronzos amžiaus megalitinis laidojimo statinys. Apskritas ar stačiakampis. Sukrautas iš trijų ar daugiau didelių akmenų arba akmens plokščių, sustatytų dažniausiai vertikaliai, ir uždengtų viena ar keliomis paprastai didesnėmis ir sunkesnėmis plokštėmis. Didesni dolmenai padalyti į kelias patalpas (2–8 m ilgio, 1–2 m pločio ir 1–1,5 m aukščio). Mirusieji laidoti po vieną ir grupėmis (Bøjdeno dolmene, Danijoje, buvo palaidoti 22 žmonės), sudeginti (Šiaurės Švedijoje) ir nedeginti su įkapėmis; rasta keramikos, įvairių dirbinių, papuošalų. Kartais ant dolmeno buvo supilamas pilkapis. Yra spiralėmis, žiedais, kitais saulės simboliais dekoruotų dolmenų (Bratanėje). Vienas didžiausių dolmenų yra Prancūzijoje (Bagneux), jo bendras ilgis – 23 m, vidinis – 18 metrų.
Hagos dolmenas (Göteborgo ir Bohuso lenas, Švedija)
Dolmenai atsirado ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje Olandijoje, Vokietijoje ir Pietų Skandinavijoje, plito Vakarų, iš dalies Šiaurės ir Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje (daugiausia Tunise), Azijoje (Indijoje, Korėjoje, Kaukaze). Būdingesni pakrančių regionams. Europoje greta dolmenų plito įvairių kitų tipų megalitai.