Dòno kazõkai, Rusijos kazokai, gyvenę prie Dono žemupio ir vidurupio. Jų bendruomenė susidarė 15 a.–16 a. pradžioje daugiausia iš rusų valstiečių, bėgusių nuo baudžiavos. 16 a. antroje pusėje sudarytą Dono kazokų kariuomenę Rusijos carai siekė panaudoti pietinių sienų gynybai ir per 17–18 a. karus su Abiejų Tautų Respublika bei Turkija. 17 a. pradžioje šie kazokai rėmė Dmitrijų Apsišaukėlį I, dalyvavo Bolotnikovo sukilime (1605–06), Razino sukilime (1668–71), Pugačiovo sukilime (1773–75). Dono kazokų savivalda, 1613 patvirtinta caro Michailo Romanovo, nuo 17 a. vidurio buvo ribojama, 1775 panaikinta. Šie kazokai neteko privilegijų, tik liko laisvi nuo mokesčių, bet turėjo eiti beveik nuolatinę karinę tarnybą (19 a. pabaigoje sutrumpinta iki 20 metų). 1796 sudaryta Dono kariuomenės sritis (Rusijos imperijos administracinis teritorinis vienetas). 1916 Dono kazokų buvo apie 1,5 mln., apie 100 000 dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare.
Rusijos imperijos 39-ojo Dono kazokų pulko kariai, dalyvavę Brusilovo prasiveržime (1916; 20 a. pradžios atvirukas)
Po Spalio perversmo (1917) Rusijoje Dono kazokų karinė vyriausybė (sudaryta 1917 03) kovojo prieš bolševikų valdžią (vadinamasis Kaledino maištas, 1917 11–1918 02). Vėliau Dono kazokų kariuomenė tapo baltagvardiečių Savanorių armijos branduoliu (nuo 1919 01 ji buvo pavaldi A. Denikinui). Bolševikams įsitvirtinus valdžioje šių kazokų kariuomenė 1920 buvo panaikinta, jie prarado socialinį ir teisinį išskirtinumą. 4 dešimtmetyje daugelis buvo ištremta. 1936 kazokams leista stoti į Raudonąją armiją, atkurta keletas jų junginių (dalyvavo Antrajam pasauliniame kare). Dalis Dono kazokų tarnavo karinėse formuotėse, kurios talkino vokiečiams. 1944 daug šių kazokų pasitraukė į Austriją. 1945 jie buvo Sąjungininkų perduoti SSRS, čia sušaudyti arba ištremti. 1996 Rusijos kariuomenėje vėl atkurti Dono kazokų junginiai.