Dóvydas 11 a. pr. Kr. pabaiga apie 970 pr. Kr., Izraelio ir Judėjos karalius (nuo 1010 pr. Kr.), aprašytas Biblijoje. Pasak krikščioniškosios tradicijos, gimė Betliejuje, mirė Jeruzalėje. Judo giminės, Jesės sūnus, Saliamono tėvas. Pranašas Samuelis palaimino Dovydą kaip būsimąjį karalių (1 Sam 16, 12–13). Dovydas tarnavo karaliaus Sauliaus rūmuose (kūrė ir giedojo šlovinamąsias giesmes pritardamas arfa). Nukovė filistinų milžiną Galijotą. Vėliau tapo kariuomenės vadu. Saulius ėmė pavydėti Dovydui, persekiojo norėdamas nužudyti. Dovydas pabėgo iš karalystės. Po Sauliaus ir jo trijų sūnų žūties atvyko į Hebroną ir pasiskelbė karaliumi. Įveikęs ketvirtą Sauliaus sūnų Išbošetą įsigalėjo visoje valstybėje. Palaikė santykius su Finikija. Iš jebusiečių genties atkariavo sostinę, paskelbė ją savo karalystės sostine ir pavadino Jeruzale. Į ją perkėlė Sandoros skrynią.
Dovydas (12 a. miniatiūra, San Isidoro kolegiato bažnyčia Leóne)
Dovydas, laikantis Galijoto galvą (medis, aliejus, 1606, dailininkas Caravaggio, Meno istorijos muziejus Vienoje)
Dovydas vienijo Izraelio gentis į vieną valstybę, sukūrė samdomą ir savanorių kariuomenes. Rūmams, armijai ir administracijai išlaikyti apmokestino visas gentis, tam apie 973 pr. Kr. surašė gyventojus. Nepatenkinti gyventojai sukilo, jiems vadovavo Dovydo sūnus Absalomas. Dovydas nustatė pamaldų tvarką, o kunigus (levitus) paskelbė valstybės tarnautojais. Prieš mirtį sostą perdavė Saliamonui. Talmude Dovydas vaizduojamas kaip idealus valdovas. Psalmyne Dovydui priskiriamos 73 psalmės. Jo gyvenimą aprašo 1 Sam (16–31), 2 Sam, 1 Kar (1, 2), 1 Met 11–29. NT Dovydas minimas tarp Jėzaus Kristaus protėvių (Mt 1). Krikščioniškoje ikonografijoje dažniausiai vaizduojamas kaip piemuo, pranašas, karys, nugalintis Galijotą, karalius su arfa arba citra. Dovydo tema kūrinių sukūrė kompozitoriai W. A. Mozartas, Arthuras Honnegeras, D. Milhaud, Ettore Desderi, Menachemas Avidomas.
L: H. Steger David rex et propheta Nürnberg 1961.
1455