Drohčinas (Drohiczyn), miestas Lenkijoje, Palenkės vaivadijoje, apie 40 km į pietvakarius nuo Bielsko, Bugo dešiniajame krante.

1965 gyventojai (2019).

Nedidelės medienos ir žemės ūkio produktų apdirbimo įmonės. Turizmas; kasmet vyksta Drohičino dienos. Aukštoji kunigų seminarija.

Architektūra

Išliko vienuolynų ansamblių: barokinis pijorų vienuolynas (1729–44, perstatytas 1994) su Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia (1696–1709, dabar katedra) ir kolegija (1751, architektas W. Rachetti), barokinis pranciškonų vienuolynas (1751, perstatytas 1889) su parapine Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (1682–1715) ir vėlyvojo baroko varpine (1770, architektas F. Kamieńskis), benediktinų vienuolynas (1960, perstatytas 1992, architektė H. Kosmólska) su barokine Visų Šventųjų bažnyčia (1738, architektas J. Fontana). Klasicistinė Šv. Mikalojaus cerkvė (1798, perstatyta 1848).

Istorija

Dabartinio Drohičino vietoje jau 6 a. buvo gyvenvietė. Pirmąkart paminėtas 1060 kaip jotvingių sostinė. Prekybos centras, nuo 13 a. pradžios priklausė Konradui I Mazoviečiui, kuris 1228 čia įkurdino Dobrynės ordiną. Nuo 1238 Danieliaus Haličiečio rezidencija (1254 Drohičine karūnavosi).

Nuo 1280 priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (1382, 1390–92 ir 1440–44 užimtas Mazovijos kunigaikščių), nuo 1569 – Lenkijai. 1436–1520 apskrities, 1520–1795 Palenkės vaivadijos centras.

1498 gavo miesto teises. Čia plėtoti amatai, pastatytas uostas. Nuo 17 a. švietimo centras (jėzuitų kolegija ir kita). Per vadinamąjį Tvaną 1656 nusiaubtas totorių, 1657 – Transilvanijos kunigaikščio kariuomenės; smuko ir nebeatsigavo.

1795 padalytas: dešiniakrantė dalis atiteko Prūsijai, kairiakrantė – Austrijai; nuo 1815 abi priklausė Rusijai, 1918, atsikūrus Lenkijos valstybei, vėl sujungtos. Per II pasaulinį karą 1939–41 Drohičinas buvo okupuotas SSRS, 1941–44 – Vokietijos. Nuo 1993 vyskupijos centras.

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką