dúoklė, seniausia, nuo vidurinių amžių iki naujausių laikų išlikusi individuali (rečiau kolektyvinė – ankstyvoji duoklė) prievolinė renta valdovo ar kito žemvaldžio išlaikymui.
Duoklė mokėta natūra (maistu, gyvuliais, pašarais, malkomis), vėliau ir pinigais. Duoklės dydį ir pobūdį nustatydavo gaunantysis.
Atsirado yrant gimininei bendruomenei ir įsitvirtinant vadams (vaišės, dovanos jiems ir jų atstovams atvykus, karo nuostolių atlyginimas laimėjusiai genčiai). Ilgainiui duoklė tapo privaloma nuolatine rinkliava, darbo prievole (angarija), arba valstybiniais mokesčiais (pagalvės, žemės) ir feodaline renta (valdovui, kitiems žemvaldžiams).
Vakarų Europoje 12–13 a. duoklė pakeitė lažą, turėjo daugiau reikšmės nei kitur regiono socialinei ekonominei raidai kaip pereinamoji stadija prie piniginės laisvųjų valstiečių rentos. Vakarų Europoje nuo 14 a. duoklę pradėjo išstumti činšo mokestis, 16–18 a. ji visiškai išnyko. Vidurio ir Rytų Europoje duoklės ūkinė reikšmė nuo 15–17 a. mažėjo, bet kartu su lažu ji buvo mokama iki 18–19 a., kol jos liekanas pakeitė kiti mokesčiai.
396
Lietuvoje
Lietuvos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstiečiai duoklę, kiek žinoma, nuo 13–14 a. duodavo medumi, vašku, žvėrių kailiais, šienu ir grūdais. 14 a. antroje pusėje pradėta imti pastovaus dydžio javų ir šieno duoklė (dėkla). Galvijų duoklę duodavo kolektyviai (mezliava). Nuo 16 a. pradžios didžiojo kunigaikščio, vėliau ir kitų feodalų valdose natūrinę duoklę imta keisti pinigine. Smulkiąją duoklę sudarė verpalai, maišai, naminiai paukščiai, kiaušiniai, apyniai. Ši ir duoklė linais, sėmenimis, grūdais (ypač avižomis), šiaudų kūliais kai kur išliko iki baudžiavos panaikinimo. Lažo neinantys ir mokantys duoklę valstiečiai buvo vadinami duoklininkais.
2073