dziudò (jap. ju – minkštumas, švelnumas + do – būdas), tautinės japonų imtynės, virtusios pasauline sporto šaka.
Taisyklės
Imamasi ant kilimo (tatamio); jo dydis nuo 14 × 14 m iki 16 × 16 m, su pažymėtu nuo 8 × 8 m iki 12 × 12 m kovos plotu (vadinamąja darbo zona), kurį sudaro kovos zona ir ją ribojanti 1 m pločio (raudonos spalvos) pavojaus zona. Imtis trunka: vyrų – 5 min, moterų – 5 min kovos laiko. Laimi sportininkas, atlikęs technišką veiksmą arba išlaikęs varžovą 25 s nugara prispaustą prie tatamio, atlikęs skausmingą veiksmą per alkūnės sąnarį arba smaugiamuoju veiksmu kaklo srityje priversdamas priešininką pasiduoti. Leidžiama imti už aprangos, kojų, kišti koją. Dziudo vartojami japoniški terminai. Imtynininkai skirstomi į 7 svorio kategorijas: lengviausio (vyrų iki 60 kg, moterų iki 48 kg), puslengvio (iki 66 kg ir iki 52 kg), lengvo (iki 73 kg ir iki 57 kg), pusvidutinio (iki 81 kg ir iki 63 kg), vidutinio (iki 90 kg ir iki 70 kg), pussunkio (iki 100 kg ir iki 78 kg), sunkaus (virš 100 kg ir virš 78 kg) ir absoliutaus svorio (varžytis gali bet kokio svorio imtynininkai; negalioja olimpinėse žaidynėse).
dziudo (metimas)
Varžybų dalyviai vilki baltą arba mėlyną dziudo kostiumą (dziudogą) – kimono ir kelnes, juosi diržu, kurio spalva turi atitikti sportininko meistriškumą. Pagal tarptautinę kvalifikaciją skiriama 16 meistriškumo pakopų: 6 kiu ir 10 danų. Sportininkai, turintys šeštąjį kiu (žemiausias įvertinimas) juosi baltu, penktąjį – geltonu, ketvirtąjį – oranžiniu, trečiąjį – žaliu, antrąjį – mėlynu, pirmąjį – rudu diržu; pirmąjį–penktąjį daną – juodu, šeštąjį–aštuntąjį – raudonos ir baltos juostų, devintąjį–dešimtąjį (aukščiausias įvertinimas) – raudonu diržu.
Istorija
Dziudo 1882 iš džiudžicu, atmetęs pavojingus gyvybei veiksmus, sukūrė japonas Dzigoro Kano. Dėl taikomosios reikšmės ir techninių veiksmų įvairiapusiškumo dziudo išpopuliarėjo visame pasaulyje. 1948 įkurta Europos dziudo sąjunga (European Judo Union, EJU), 1956 – Tarptautinė dziudo federacija (International Judo Federation, IJF; 2003 vienijo 207 šalis). Nuo 1959 kasmet rengiami Europos vyrų, nuo 1975 moterų, nuo 1956 kas 2 metai pasaulio vyrų, nuo 1980 moterų dziudo čempionatai. 1964 vyrų dziudo įtrauktas į olimpinių žaidynių programą (išimtis 1968), moterų dziudo – 1992. Dziudo populiarus Japonijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prancūzijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Korėjoje.
Lietuvoje
Lietuvoje dziudo elementus nuo 1927 naudojo policija. Sovietų okupacijos metais 1967 pirmą kartą dziudo veiksmus Vilniaus Žalgirio stadione pademonstravo Viktoras Kairys ir Č. Valiukevičius. Dziudo varžybos rengiamos nuo 1968.
imasi 2003 Europos jaunimo olimpinio festivalio nugalėtojas Alius Bračiulis (baltas kimono)
Pirmasis Lietuvos čempionatas įvyko 1972 Kaune. Moterų dziudo sekcija įkurta 1983, pirmasis Lietuvos moterų čempionatas surengtas 1985 Alytuje. Daugkartiniai Lietuvos čempionai: Vytautas Budginas, Alfredas Fiurstenbergas, V. Kantė, A. Maciulevič, J. Makevičiūtė, R. Motiejauskaitė. SSRS čempionais tapo A. Songaila (1977, 1979), P. Ponomariovas (1978, 1981). P. Ponomariovas dar tapo pasaulio (1981, 3 vieta) ir Europos (1978, 2 vieta), Viktoras Kairys – Europos (1969, 3 vieta) čempionatų prizininkais. Olimpinėse žaidynėse dalyvavo Vladas Burba (1992), A. Merkevičius (1996, 9 vieta) ir Marius Paškevičius (2000, 9 vieta). 1980 įsteigta Lietuvos dziudo federacija, kuri 1992 priimta į Europos dziudo sąjungą, 1996 į Tarptautinę dziudo federaciją. Kasmet rengiami Lietuvos čempionatai, įvairios pirmenybės, žaidynės, varžybos, veteranų čempionatai. 2003 Lietuvos dziudo federacijai priklausė 33 klubai, kuriuose dirbo 73 treneriai, dziudo kultivavo apie 5000 sportininkų, 2021 dziudo kultivavo 3203 sportininkai, dirbo 100 trenerių.
198
japonų imtynės