Edòmas (Edom), senovės šalis Azijos vakarinėje dalyje, Palestinoje, tarp Negyvosios jūros ir Akabos įlankos.
Pavadinimas kilo iš antro tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje čia gyvenusių gyvulių augintojų edomitų genčių, kurios antro tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje sukūrė valstybę. Nuo 11 a. pr. Kr. Edomą buvo pajungę izraelitai, tačiau jį valdė savi karaliai. 9–7 a. edomitai buvo Asirijos, 7–6 a. – Naujosios Babilonijos karalystės duoklininkai. 586 pr. Kr. jie su babiloniečiais sugriovė Jeruzalę.
Apie 300 pr. Kr. didesnę dalį Edomo užkariavo Nabatėjos karalystė; vakarinė dalis (sostinė Hebronas) liko nepriklausoma valstybė, vadinama Idumėja. Apie 126 pr. Kr. Idumėją užkariavo Judėja. Jos gyventojai buvo priversti priimti judaizmą. 63 pr. Kr. Idumėja kartu su Judėja tapo Romos protektoratu. Iš edomitų buvo kilęs Judėjos karalius Erodas I Didysis. 106 po Kr. didesnė Edomo dalis prijungta prie Romos Arabijos provincijos.
-Idumėja