Hartmann Eduard (Eduardas Hártmanas) 1842 02 23Berlynas 1906 06 05Gross-Lichterfelde (dab. Berlyno dalis), vokiečių filosofas. Dr. (1867). 1858 įstojo į kariuomenę ir pradėjo lankyti Jungtinę artilerijos ir inžinerijos mokyklą Berlyne. 1865 atsisakęs dėl traumos tarnybos kariuomenėje ėmė privačiai studijuoti filosofiją, 1867 Rostocko universitete įgijo filosofijos daktaro laipsnį.
Filosofijos bruožai
Siekė suvienyti racionalistines ir iracionalistines filosofines idėjas, A. Schopenhauerio ir F. W. J. Schellingo filosofiją papildė G. W. F. Hegelio panlogizmo elementais. E. Hartmanno filosofinės sistemos pagrindinė sąvoka yra nesąmoningumas – dvasinis visos būties pagrindas, nuolatinis pasaulinis procesas, besiplėtojantis vis didesnio sąmoningumo link; racionaliam pradui galiausiai lemta įveikti iracionalų. Tai yra evoliucinė teleologinė būties samprata. Jo idėjos turėjo įtakos vitalizmui, S. Freudo psichologijai.
Eduard Hartmann (apie 1900)
Metafizika
Metafizikoje greta spekuliatyvių samprotavimų siekė remtis gamtotyros duomenimis, gautais indukcijos būdu – taip tikėjosi pagrįsti savo teiginių teisingumą.
Estetika
Estetikoje nesąmoningumą laikė meninės kūrybos pagrindu.
Etika
Etikoje, remdamasis A. Schopenhaueriu, teigė, kad kančių priežastis yra iliuzinis, egoistinis laimės troškimas. Jo atsisakymas yra kelias į neskausmingumą – vienintelę galimą laimės formą. Gyvenime, anot E. Hartmanno, reikia išsivaduoti nuo trijų iliuzijų: žemiškosios, pomirtinės ir visuomenės pertvarkymais pasiekiamos laimės. E. Hartmannas plėtojo pesimistinę doktriną – mūsų pasaulis yra blogas ir toks išliks, nors ir yra geriausias iš visų galimų.
Veikalai
Svarbiausi veikalai: Nesąmoningumo filosofija (Philosophie des Unbewussten 1869 101890), Dorovinės sąmonės fenomenologija (Phänomenologie des sittlichen Bewusstseins 1879), Kategorijų mokslas (Kategorienlehre 1897), Metafizikos istorija (Geschichte der Metaphysik 2 t. 1899–1900).
1386