Edukãcinė komsija, Lenkijos ir Lietuvos Valstybės valstybinė švietimo reikalų įstaiga. Edukacinė komisija laikoma pirmąja Europoje pasaulietine švietimo ministerija.

Įkurta Seimo nutarimu 1773 10 14, panaikinus jėzuitų ordiną, kuris iki tol vadovavo Lenkijos ir Lietuvos Valstybės švietimui. Iniciatoriai – Lietuvos vicekancleris J. L. Chreptavičius ir Vilniaus vyskupas I. J. Masalskis.

Edukacinės komisijos paskirtis – perimti iš Bažnyčios visą švietimą ir jį reformuoti, šviečiant jaunimą atkurti kraštą. Tikslas – visuotinis ir privalomas visų luomų vaikų mokymas. Edukacinės komisijos programiniai reikalavimai ir metodiniai nurodymai buvo paremti D. Hume’o, J. Locke’o empirizmo principais, J.‑J. Rousseau, fiziokratų teiginiais. Edukacinę komisiją sudarė 8 nariai, nuo 1776 – 12, vadinami komisarais. Buvo renkami šešeriems metams ir kas dvejus metus atsiskaitė Seimui. Edukacinė komisija įvedė gamtos ir tiksliųjų mokslų dėstymą, bendrojo lavinimo elementus sujungė su praktiniu žemės ūkio, amatų įgūdžių ugdymu, vietoj lotynų – gimtąją kalbą (vidurinėse ir aukštosiose mokyklose lenkų kalba), kūno kultūrą (vienas pirmųjų atvejų Europoje, kai valstybė ėmė sistemingai rūpintis fiziniu lavinimu mokykloje).

Edukacinės komisijos mokyklos Lietuvoje 1783 (Lietuvos švietimo istorijos muziejus)

Edukacinė komisija padalijo Lenkijos ir Lietuvos Valstybę į Lenkijos ir Lietuvos švietimo provincijas, o šias į 10 švietimo apygardų. Lietuvos provincijai priklausė Lietuvos, Naugarduko, Polesės (dabar Brestas) ir Žemaičių švietimo apygardos. Švietimui tvarkyti provincijoje Edukacinė komisija paskyrė aukštąsias mokyklas, pavadintas vyriausiosiomis mokyklomis. Lietuvos švietimo provinciją tvarkė Vilniaus universitetas (nuo 1781 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausioji mokykla), kuris kontroliavo 32 vidurines mokyklas (apygardos mokykla, apygardėlės mokykla) ir apie 300 parapinių mokyklų bei namų mokyklas, kurias lankė Lietuvos valstiečių vaikai ir kuriose buvo mokoma tik lietuviškai.

Parapinių mokyklų mokytojus rengė 1775 Vilniuje specialiai įkurta trimetė mokytojų seminarija, nuo 1780 vidurinių mokyklų mokytojus rengė Vyriausioji mokykla, nuo 1783 – prie jos įkurta Mokytojų seminarija.

1775 prie Edukacinės komisijos įkurta Vadovėlių rengimo draugija leido matematikos, fizikos, logikos, botanikos vadovėlius.

1776 Seimas įsteigė Edukacinės komisijos teismą, kuris sprendė bylas, susijusias su Edukacinei komisijai pavesto turto naudojimu, jai priklausančių mokyklų ir jų personalo teisių apsauga.

Po Lenkijos ir Lietuvos Valstybės antrojo padalijimo (1793) Edukacinės komisijos veikla sutriko. Rusijai užėmus Lietuvą (1795), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausioji mokykla 1796 tapo Vilniaus vyriausiąja mokykla, švietimui tvarkyti 1797 sudaryta Lietuvos edukacinė komisija. 1803 jos funkcijas perėmė Imperatoriškasis universitetas (buvusi Vilniaus vyriausioji mokykla).

L: J. A. Račkauskas Švietimo reforma Lenkijoje ir Lietuvoje XVIII a. Vilnius 1994; T. Wierzbowski Szkoły parafialne w Polsce i na Litwie za czasów Komisji Edukacji Narodowej 1773–1794 Warszawa 1922; I. Szybiak Szkolnictwo Komisji Edukacji Narodowej w Wielkim Ksiąstwie Litewskim Wrocław–Warszawa–Kraków–Gdańsk 1973; Komisja Edukacji Narodowej: Bibliografia przedmiotowa / oprac. K. Podlaszewska Wrocław–Warszawa–Kraków–Gdańsk 1979.

2271

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką