egzuliántai (lot. exsulans, kilm. exsulantis – ištremtas, gyvenantis kitur), eksuliántai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai, nepanorėję likti gyventi žemėse, kurios per 16–17 a. karus atiteko Rusijai, ir persikėlę į tas, kurias toliau valdė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.

Pirmą kartą daug egzuliantų Lietuvoje atsirado 1563, Rusijos kariuomenei užėmus Polocką; itin daug – po 1667 Andrusovo paliaubų, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei galutinai netekus Smolensko, Severianų Naugardo žemių (Abiejų Tautų Respublikos–Rusijos karas). Egzuliantams buvo duota dvarų (Alvitas, Obeliai, Ožė, Paežeriai, Perloja, Utena). 1768, 1775, 1786 Abiejų Tautų Respublikos seimų nutarimais tie dvarai buvo pripažinti jų privačia nuosavybe. Egzuliantai ir jų palikuoniai iki 1793 išlaikė atskirus seimelius, teismus, pareigūnus, dignitorius.

Per Abiejų Tautų Respublikos I padalijimą (1772) Rusijai atitekusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vaivadijų ir apskričių centrai buvo perkelti į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją. 1795, po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo, egzuliantų administracinis ir teisinis statusas panaikintas.

1777

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką