eilėdara

eildara, eiliuotos kalbos garsinė sandara. Eiliuota kalba nuo prozos kalbos skiriasi savotišku ritmu ir intonacija. Eiliuotos kalbos pagrindą sudaro metras – dėsningas kurio nors kalbos vieneto ar garsinio elemento (skiemenų trukmės, jų skaičiaus, kirčio, intonacijos) kartojimasis. Pagal metro funkciją atliekančius kalbos elementus ir jų kartojimosi pobūdį skiriamos įvairios eilėdaros sistemos, o jose – metrai ir jų variantai. Europos tautų poezijoje pagrindinės eilėdaros sistemos yra metrinė eilėdara, antikinė eilėdara, aliteracinė eilėdara, sintaksinė-intonacinė eilėdara, silabinė eilėdara, alternacinė eilėdara, silabotoninė eilėdara, sinkopis, toninė eilėdara, verlibras. Visos eilėdaros sistemos skirstomos į 2 pagrindines grupes – kvantitatyvinę (kiekybinę) ir kvalitatyvinę (kokybinę) eilėdarą. Kvantitatyvinė eilėdara (tokia yra metrinė, antikinė) pagrįsta ilgųjų ir trumpųjų skiemenų kaitos sureguliavimu, kvalitatyvinė (silabotoninė, sinkopis, toninė) – žodžių kirčio dėsningu pasikartojimu arba kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaitos sureguliavimu. Eilėdaros sistemos pirmiausia priklauso nuo kalbos prozodijos, tačiau jų kitimą labai veikia kultūrinės įtakos – įvairių tautų eilėdarų sąveika. Daugelio tautų poezijoje egzistuoja tos pačios eilėdaros sistemos, bet jos kartu yra ir savitos. Įvairios eilėdaros sistemos veikė ir veikia vienos kitas. Pvz., sintaksinėje-intonacinėje eilėdaroje atsiradusį elementarų reguliarų rimą perėmė ir ištobulino kitos eilėdaros sistemos. Metriniai antikinės eilėdaros modeliai ir simetrinės intonacinės melodijų struktūros skatino izosilabizmo formavimąsi. Aliteracinė eilėdara, netekdama aliteracijų sistemos, pereidama prie rimavimo ir reguliaresnio eilučių silabizmo, išsaugojo būdingus toniškumo principus, todėl vėliau ji buvo naujų eilėdaros sistemų ir metrų, pagrįstų dinaminio kirčio kaita, prototipas. Silabinėje eilėdaroje ilgainiui nusistovėjusios dinaminės konstantos (pastovūs kirčiai eilučių gale ir prieš cezūrą) kartu su tiksliu izosilabizmu irgi buvo viena prielaidų formuotis silabotoninei eilėdarai, kurios dinaminiai modeliai jau egzistavo antikinėje poezijoje ir muzikos melodijose. Azijos ir Afrikos tautų klasikinėje poezijoje vyrauja dvejopos eilėdaros sistemos – kvantitatyvinė ir silabinė. Kvantitatyviniu principu pagrįsta naujųjų indų kalbų džatis (arba matrikas), arabų arūzas, izosilabizmo principu – senosios indų poezijos (sanskrito ir vediškąja kalba) vrita (arba varnikas), kinų ši (vienodas hieroglifų skaičius eilutėse), japonų tanka (arba uta, vaka) ir choka (arba nagauta). Persų ir turkų eilėdara iš pradžių buvo silabinė, vėliau ją imta derinti su kvantitatyvine, perimta iš arabų (arūzas). Eilėdarą tiria literatūros mokslo (poetikos) dalis eilėtyra.

Lietuvių eilėdara

Lietuvių eilėdara iki rašytinės poezijos atsiradimo klostėsi daugiausia dainose. Tautosakoje susidarė 3 pagrindinės eilėdaros sistemos: sintaksinė-intonacinė, silabinė ir izosilabinė (pastaroji vyrauja). Rašytinės lietuvių poezijos eilėdaroje 16–18 a. buvo pereinama iš sintaksinės-intonacinės į silabinę (Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje) ir iš sintaksinės-intonacinės, silabinės ir alternacinės į silabotoninę (Mažojoje Lietuvoje). Kartu buvo kuriama pagal antikinius metrus (eleginiu distichu, hegzametru). Vėliau Didžiojoje Lietuvoje kultivuota silabinė eilėdara, o 19 a. pabaigoje įsigalėjo silabotoninė, vyraujanti iki šiol. Nuo 20 a. 3 dešimtmečio pradžios šalia silabotonikos lietuvių poezijoje išplito sinkopis, verlibras.

L: J. Girdzijauskas Lietuvių eilėdara: Silabinės-toninės sistemos susiformavimas Vilnius 1966, Lietuvių eilėdara: XX a. Vilnius 1979; L. Sauka Lietuvių liaudies dainų eilėdara Vilnius 1978; The Structure of Verse. Modern Essays on Prosody New York 1979; M. Gasparov Očerk istorii evropejskogo sticha Moskva 1982.

3141