eilraštis prozà, neeiliuotas, prozos formos, nedidelės apimties lyrikos kūrinys. Eilėraštis proza yra tarpinė forma tarp poezijos ir prozos, susijęs su ritmine proza ir laisvosiomis eilėmis. Eilėraščiams proza būdinga kalbos emocionalumas, lyriškumas, garsiniai sąskambiai, vidinis ritmas, ritminė-intonacinė struktūra. Eilėraštis proza atsirado romantizmo laikotarpiu, kai pradėjo nykti ribos tarp literatūros rūšių. Eilėraščio proza vienas pradininkų – A. Bertrand’as (Naktinis Kasparas / Gaspard de la nuit 1842). Klasikinių eilėraščių proza sukūrė C. Baudelaire’as, A. Rimbaud, I. Turgenevas, J. Kasprowiczius. Lietuvių literatūroje eilėraščių proza pasirodė 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje Vydūno, J. Biliūno (pirmasis pavartojo šį terminą), O. Pleirytės-Vaidilutės, K. Puidos, S. Kymantaitės-Čiurlionienės, Šatrijos Raganos kūryboje. Eilėraščių proza parašė V. Krėvė, I. Šeinius, E. Mieželaitis, A. Nyka-Niliūnas, V. Bložė, S. Geda, G. Cieškaitė, G. Patackas, D. Kajokas ir kiti. Eilėraščių proza būna ir literatūriniuose dienoraščiuose (S. Nėries, A. Nykos-Niliūno, J. Meko, Just. Marcinkevičiaus, S. Gedos).
P: Lietuvių eilėraštis proza Vilnius 1987.
2627