eilėraštis
eilraštis, nedidelis eiliuotas (metrinės kalbos) kūrinys. Senovėje egzistavo kaip sinkretinio meno – žodžio, melodijos ir šokio vienovės – komponentas. Sinkretiniam menui diferencijuojantis eilėraščio tekstas atsiskyrė nuo melodijos išsaugodamas metriškumo pradmenis – strofiškumą, specifines sintaksės, silabikos, kalbos dinamikos, melodikos ir fonikos ypatybes. Iš tų pradmenų vėliau įvairiose kalbose išsirutuliojo įvairios eilėdaros sistemos. Eilėraščiai pagal formą gali būti astrofiniai ir strofiniai (strofą gali sudaryti 2, 3, 4 ir daugiau eilučių), monometriniai ir polimetriniai; pagal pobūdį – filosofiniai, lyriniai, istoriniai, satyriniai ir kiti. Ilgą laiką buvo griežtai skiriami eilėraščių žanrai: elegija, epigrama, eiliuota pasakėčia, baladė, idilė, odė, sonetas. Romantizmo laikotarpiu daugelis jų susiniveliavo ir įsigalėjo žanriniu požiūriu neapibrėžtas lyrinis eilėraštis. Naujausiųjų laikų eilėraščių klasifikacija grindžiama daugiausia poetinio turinio ypatybėmis – temos, lyrizmo, dramatizmo, emocijų, refleksijos, vaizdumo pobūdžiu. Kartu praktikuojami kai kurie seni eilėraščio žanrai (sonetas, trioletas, rondo).
Eilėraštis lietuvių literatūroje
Eilėraščio terminas lietuvių literatūroje plačiau pradėtas vartoti nuo 19 a. vidurio. 16–18 a. daugumą rašytinių lietuvių eilėraščių sudarė religinės giesmės. Eilėraščių tekstai 16 a. šalia dainuojamųjų ir giedamųjų buvo ir deklamaciniai (skaitomieji). Pirmasis toks eilėraštis – M. Mažvydo Katekizmo (1547) lietuviška prakalba. 19 a. pradžioje ir viduryje plito dainuojamieji eilėraščiai (A. Strazdo, A. Vienažindžio). Pirmasis eilėrašių rinkinys lietuvių kalba – A. Strazdo Giesmės svietiškos ir šventos (1814). Klasikinės formos lietuviško eilėraščio modelį sukūrė Maironis (rinkinys Pavasario balsai 1895).
3141