Ludãvičius Eimantas 1970 10 21Vilnius, lietuvių metalo dailininkas, juvelyras, dizaineris. 1989 baigė Telšių taikomosios dailės technikumą (meninio metalo specialybę), 1995 – Talino dailės universitetą (meninį metalo apdorojimą). 2005 stažavo Drottningholmo rūmų teatre (Švedija). Nuo 2015 Lietuvos nacionalinio muziejaus vyriausiasis architektas. Nuo 1993 dalyvauja dailės parodose Lietuvoje ir užsienyje (Estijoje, Lenkijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Olandijoje, Norvegijoje, Belgijoje), individualios Alytuje (1993), Taline (1993), Vilniuje (1995, 1998; 2000 – su S. Vaitiekūnu; 2003, 2005, 2014, 2015).
E. Ludavičiaus kūryba – universali ir įvairi. Menininkas kuria instaliacijas (Mobile 1997, pagal kompozitoriaus R. Motiekaičio kūrinį Mobile 9 1997, festivaliui Musica ficta Bernardinų bažnyčioje Vilniuje), metalo panò (Pieva 2000), mažąją plastiką, objektus (Orionas 2002, Branto kyšulys 2014), emalio plaketes, papuošalus (segės Lyra, Antaris, Medūza, visos 2014), juvelyrinius objektus (Vienuolyno planas, Saturno kvadratas, abu po 2010), piešinius (ciklas Medžiai 2004). Žemutinėje pilyje 17 a. pastatytos operos Elenos pagrobimas istorinės scenografijos maketo autorius (2008).
E. Ludavičius. Cukriniai avinėliai (fragmentas; varis, 2002; © LATGA, 2020)
Atsižvelgdamas į pastato istoriją ir šiuolaikinę paskirtį, dailininkas apipavidalino Vilniaus įstaigų, parduotuvių, viešbučių, restoranų. Sukūrė iškabą-istorinį žemėlapį, pašto dėžutę ir durų stogelį agentūrai Avanturas (dabar MO muziejaus biuras, 2006), dekoratyvinius stogelius virš įėjimų į viešbutį Europa (2000) ir Vilniaus grafikos meno centrą (2001), sukūrė galerijos Kairė‑dešinė duris iš grafikų išraižytų cinkografijos plokštelių (2001), dekorą buvusiai kavinei Cukriniai avinėliai (2002), skulptūrą Dobermanė prie buvusios parduotuvės Optika (2007; nauja išlieja 2015). Ištapė Vilniaus grafikos meno centro laiptinę (2010), dekoravo restorano 12 kilometrų iki dangaus (dabar Prie angelo) eksterjerą ir interjerą (2003–10), sukūrė Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčios tabernakulį (2010), kryžių ir žvakides Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčiai (2015).
E. Ludavičius kiekvienam objektui suteikia jo paskirtį atspindintį pavidalą, derina įvairias medžiagas (stiklą, fajansą, vašką, metalą; t. p. skirtingas metalo rūšis – plieną, bronzą, geležį) ir priemones; būdinga istorinėmis ir Visatos sandaros asociacijomis grįstos metaforos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2016).
2972