ekranizãcija, vaidybinis filmas, sukurtas pagal literatūros kūrinį. Filme dažniausiai panaudojama literatūros kūrinio fabula, epochos ir personažų bruožai. Dažnai literatūros kūrinys laisvai interpretuojamas – sumažinama arba pagausinama veikėjų, keičiama kompozicija, veiksmo vieta ar laikas (pvz., režisierius A. Kurosava, kurdamas F. Dostojevskio romano Idiotas ekranizaciją, veiksmą iš 19 a. Rusijos perkėlė į Japoniją po II pasaulinio karo).
Ekranizacijos kuriamos nuo kinematografijos atsiradimo pradžios, jau 1898–1901 prancūzų režisierius G. Mélièsas sukūrė trumpų filmų pagal Ch. Perrault pasakas.
Lietuvoje pirmąją ekranizaciją – Ignotas grįžo namo pagal A. Gudaičio-Guzevičiaus romaną Kalvio Ignoto teisybė – 1956 sukūrė režisierius A. Razumnas (scenarijaus autorius A. Spešnevas). Svarbesnės lietuvių ekranizacijos: Herkus Mantas (1972, pagal J. Grušą, režisierius M. Giedrys), Velnio nuotaka (1974, pagal K. Borutą, režisierius A. Žebriūnas), Moteris ir keturi jos vyrai (1983, pagal H. Drachmanną), Amžinoji šviesa (1987, pagal R. Šavelį; abiejų režisierius A. Puipa), Mėnulio Lietuva (1997, pagal S. Šaltenį, režisierius G. Lukšas).