eksperimeñtas (lot. experimentum – mėginimas, bandymas), sociãlinis eksperimeñtas, socialinių reiškinių ir procesų tyrimo tiksliai apskaičiuotomis sąlygomis, leidžiančiomis stebėti reiškinio eigą ir, pakartojus tas sąlygas, jį vėl atkurti, metodas.
Renkami ir analizuojami empiriniai duomenys. Stebima, kaip dėl nukreipiamųjų ir kontroliuojamųjų veiksnių kinta socialinis objektas. Objektas parenkamas pagal praktinius tyrimo tikslus. Dirbtinai sukuriama situacija, kuri leidžia sociologui manipuliuoti kintamaisiais siekiant nustatyti nepriklausomo kintamojo (ar kintamųjų) ir priklausomo kintamojo priežastinį ryšį. Tam reikia tiriamųjų 2 grupių: eksperimentinės ir kontrolinės. Pirmoji yra veikiama nepriklausomo kintamojo, o antroji neveikiama, jos reikia palyginimui.
Eksperimentuotojas suranda ar sukuria tam tikrą situaciją, iškelia hipotetinį priežastinį ryšį ir stebėdamas fiksuoja iškeltos prielaidos atitikimus ir neatitikimus. Eksperimentuotojas idealiu atveju gali kontroliuoti aplinką, kurioje vyksta eksperimentas, nuolat kontroliuoti vidinius ir išorinius veiksnius, galinčius veikti pasirinktus tirti kintamuosius, taip pat eksperimentinę ir kontrolinę grupes, nepriklausomą ir priežastinį kintamąjį.
Eksperimento trūkumai: dirbtinė aplinka, eksperimentuotojo poveikis, neįmanoma kontroliuoti visų išorinių veiksnių, tiriamoji grupė turi būti nedidelė, kad nepakistų tiriamųjų elgesys.
Eksperimentas socialiniuose moksluose taikomas retai, nes eksperimentuotojas negali keisti objektyvių pasirinkto žmogaus požymių: lyties, amžiaus, socialinio statuso, išsimokslinimo, pajamų ir kita.
Socialiniu eksperimentu tiriama, kokį poveikį žmonėms turi religija, dorovė, įstatymai ir kita. Socialiniuose moksluose atliekami eksperimentai skirstomi pagal objekto pobūdį ir tyrimo dalyką (į realius ir išgalvotus), pagal iškelto tikslo ypatumus (į mokslinius, taikomuosius, projektuojamus, retrospektyvius, vieno veiksnio ir daugiaveiksnius), pagal eksperimentinės situacijos pobūdį (į kontroliuojamus ir nekontroliuojamus, laboratorinius ir lauko), pagal hipotezės įrodymo loginę struktūrą (į paralelinius ir nuoseklius).
J. S. Millis, A. Comte’as, É. Durkheimas, M. Weberis teigė, kad tirti socialinius reiškinius per daug sudėtinga, todėl iki 20 amžiaus antro dešimtmečio kaip empirinis tyrimo metodas eksperimentas socialiniuose moksluose nebuvo taikomas.
2271