eksteritorialùmas (eks… + lot. territorialis – teritorinis), tarptautinėje teisėje – jurisdikcijos netaikymas kai kurių užsienio fizinių ar juridinių asmenų ir patalpų, esančių tos valstybės teritorijoje, atžvilgiu. Šie asmenys laikomi tarsi esantys savos valstybės teritorijoje. Dažniausiai jurisdikcija eksteritorialumo pagrindu nebuvo taikoma diplomatams, konsulams, diplomatinėms atstovybėms, konsulinėms įstaigoms, kitai valstybei priklausantiems orlaiviams bei jūrų laivams. Eksteritorialumo teoriją sukūrė prancūzų teisininkas P. Ayraut (1536–1601), išplėtojo H. Grotius (1583–1645). Pagal šią teoriją kitų valstybių atstovai buvo laikomi esantys teritorijoje tos valstybės, kuriai atstovauja. 20 a. antroje pusėje eksteritorialumo teorija buvo atmesta kaip nepagrįsta, įtakos turėjo ne tik tarptautinės teisės doktrina, bet ir tarptautinių teismų praktika.
2271