elèginis dstichas, nerimuota dvieilė strofa, sudaryta iš hegzametro ir pentametro eilučių. Antikinėje poezijoje eleginis distichas buvo paremtas kiekybiniu, naujųjų laikų poezijoje – toniniu principu. Antikoje eleginis distichas daugiausia buvo vartojamas elegijoje ir epigramoje. Lietuvių poezijoje pirmas eleginis distichas – M. Mažvydo Katekizmo (1547) lotyniška dedikacija Ad Magnum Ducatum Lithuaniae:
Lietuva mano garsi, kunigaikščių laiminga tėvyne,
Dievo įsakymus šiuos vykdyki siela skaisčia.
Kad neprislėgtų tavęs atsiskaitymo valandą rūsčią
Pyktis Teisėjo garbaus, sėdinčio soste aukštam.
(vertė R. Koženiauskienė)
Eleginis distichas dažniausiai vartojamas verčiant į lietuvių kalbą antikos autorius. Eleginiu distichu bandyta kurti ir originalius lietuviškus eilėraščius (pvz., 1729 panegirika vyskupui K. J. Szembekui).
3141